KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: Mitologinės sakmės apie vaiduoklius: gyvulį laukuose ir merginą ant kupetos

Čia skelbiami 827 tautosakos kūriniai iš leidinio „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998“. Tai J. Basanavičiaus knygos „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių. Surinko dr. Jonas Basanavičius (1903)“ naujas leidimas. Skelbiama tautosaka apie vėles ir pomirtinį gyvenimą: pasakos (84), sakmės ir padavimai (656), pasakojimai (10), oracija (1), malda (1), rauda (1), giesmės (2), posakiai (5), tikėjimai (39), liaudies medicina (4). Tautosaką užrašė Vilius Kalvaitis (562 tekstai), Vincas Basanavičius, Jurgis Kazakevičius, Kostas Stiklius, Juozas Kovas ir kt. Kai kas paimta iš Adomo Liudviko Jucevičiaus, Augusto Schleicherio, Augusto Leskieno, Karlio Brugmano ir kitų publikacijų. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Lina Būgienė, dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Radvilė Racėnaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dokt. Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė, Jurga Dambrauskitė 2008 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

ANOTACIJA: Nausėdų ūkininkas Šeinus pasakojo, kad Juodiškių kiemo laukuose, prie griovio vaidendavosi. Rudenį, vakare jis, eidamas pro tą vietą, pamatė ant griovio krašto stovintį galviją. Ūkininkas priartėjo prie gyvulio, tačiau šis prapuolė. Vyras nusistebėjo ir, apsidairęs, pamatė gyvulį stovintį toli priekyje, kitoje griovio pusėje. Vėliau gyvulys vėl prapuolė. Šeinui kartą su Juodškių siuvėju Valenčum isišnekėjus, šis pasakė, kad toje vietoje daug kas pasirodo. Kartą vasarą, per šienapjūtę, saulei nusileidus, eidamas pro tą vietą, jis iš tolo pamatė Orytą Jėkštaitikę, ant kupetos sėdinčią. Vyras priėjo iš užpakalio, sučiupo kupetą už apačios ir užvertė ją ant merginos, galvodamas, jog dabar ji po šienu. Tačiau kai apžiūrėjo, nieko nerado. Vyras suprato, kad tai buvo tik Orytos dvasiškas pavidalas.