KNYGADVARIS

Čia skelbiami 827 tautosakos kūriniai iš leidinio „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998“. Tai J. Basanavičiaus knygos „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių. Surinko dr. Jonas Basanavičius (1903)“ naujas leidimas. Skelbiama tautosaka apie vėles ir pomirtinį gyvenimą: pasakos (84), sakmės ir padavimai (656), pasakojimai (10), oracija (1), malda (1), rauda (1), giesmės (2), posakiai (5), tikėjimai (39), liaudies medicina (4). Tautosaką užrašė Vilius Kalvaitis (562 tekstai), Vincas Basanavičius, Jurgis Kazakevičius, Kostas Stiklius, Juozas Kovas ir kt. Kai kas paimta iš Adomo Liudviko Jucevičiaus, Augusto Schleicherio, Augusto Leskieno, Karlio Brugmano ir kitų publikacijų. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Lina Būgienė, dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Radvilė Racėnaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dokt. Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė, Jurga Dambrauskitė 2008 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

ANOTACIJA: Blauzduose (Vyzų parapijoje) Maskolius apie 1845 m., pavasarį priėmė nakvoti žydą. Maskolytis ir pas jį atėjęs Jokurytis susitarė žydą išgąsdinti. Jokurytis, apsivilkęs baltus marškinius ir paėmęs grandinę, užlipo pas žydą. Šis, išsigandęs, palindo po palėpe ir šaukėsi Dievo. Ryte žydas pasakė, kad parodys vyrams per savo maldas ir skaitymus. Tą pačią dieną nuo vidurdienio iki pusiaunakčio į tvarto statųjį stogo galą, kur nakvojo žydas, kažkas mėtė akmenėlius. Šis mėtymas kartodavosi. Šeimininkas ir jo namiškiai galvojo, kad kas tyčia taip daro, tačiau nieko nematė. Jeigu kas išdrįsdavo su smala ar kreida tvarto gale kryžių nubrėžti, tai brėžiant antrą brūkšnį gaudavo akmenėliu į nugarą. Kieme buvo apmėtytos melžėjos. Akmenėliai, nukritę ant tvarto stogo, kur miegodavo piemenys, ten ir likdavo gulėti. Jie nukrisdavo kartu su šienu į šėrimo kamarą, o bernai juos išmesdavo į kiemą. Atėjus rudeniui, mėtymas baigėsi.