Archeologijo objektas
NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/objektas.php?OId=120
PAVADINIMAS: Obelių kapinynas
MOKSLINIS KOMENTARAS „(...) Obelių kapinynas monografijos (...) nusipelnė dėl kelių priežasčių. Pirmiausia tai pakankamai ištirtas kapinynas (neteigiame, kad ištirtas visiškai). Dalis kapų liko po Obelių-Laičių keliu, V-VI a. kapinyno tyrinį pakraštį jau prieš tyrinėjimus sunaikino karjeras. tačiau bendras ištirtas plotas - 6174 kvadratinių metrų - ir kapinyno tyrinėjimų situacijos planas, iš kurio matyti, jog nepagailėta perkasti dešimtį kitą metrų pakraščiuose, kad tik neliktų kapų, rodo didelį tyrinėtojo kruopštumą ir rūpinimąsi surinkti kuo daugiau radinių. Antra priežastis, prisidėjusi prie atskiros knygos apie Obelių kapinyną pasirodymo, yra turtinga XIII-XIV a. medžiaga ir ypač radiniai ežere. Iki šiol Lietuvoje nieko panašaus nebuvo aptikta. XIII-XIV a. Obelių medžiaga užpildo seną spragą, susidariusią dėl nepakankamų šio laikotarpio paminklų tyrinėjimų. Pagaliau trečia priežastimi laikytinas kompleksinis požiūris į archeologinius radinius, tad knygoje atsirado vietos ir kitiems su Obelių medžiaga dirbusiems specialistams. (...) Monografijos šerdis - kapinyno archeologinės medžiagos skelbimas, o dar smulkiau - tai XIII-XIV a. kapai. Kadangi iš šio laikotarpio Lietuvos archeologinėje medžiagoje mažai ką turime, Obeliai dar ilgai liks pagrindinis objektas, reprezentuojantis pagoniškos Lietuvos feodalinės valstybės laikų laidojimo papročius ir materialinę kultūrą. Iki šiol Lietuvos archeologijoja žinojo kai kurias XIII-XIV a. dirbinių rūšis bei vieną laidojimo būdą - mirusiųjų deginimą. Obelių kapinynas atskleidė daug nauja, ir ne visada šį įnašą galima vertinti vienareikšmiškai. Pirmiausia keletą kartų papildė XIII-XIV a. dirbinių kolekcija. Mažiausiai 3000 įvairių dirbinių, be keramikos šukių bei smulkių dirbinių fragmentų, patys savaime yra didelis krūvis tyrinėtojui, pasirengusiam juos apdoroti ir paskelbti. Kadangi beveik visi dirbiniai buvo rasti ne kapų kompleksuose, sunku juos tiksliau datuoti. Matyt, todėl, skelbiant XIII-XIV a. Obelių medžiagą, nueita lengviausiu keliu: daiktai aprašomi didelėmis grupėmis (peiliai, kirviai, ylos ir kt.). Kai kada šios grupės skirstomos į mažesnes; antai skiltuvai dalijami į uždarus kiauraviduriuus ir užriestais galais. Nors dažniausiai stengtasi nurodyti krante ir ežere rastų daiktų skaičių, ne visuomet galima juos sulyginti. Antai krante rastos 23 plokščios lietos segės, ežere - neaišku kiek (žinome tik bendrą šių segių skaičių - 130). Skaidomų į grupes daiktų rūšys apibūdinamos labai lakoniškai. Pavyzdys gali būti ežere rastų peilių skirstymas į 6 grupes pagal ornamentą. Gausios dirbinių iliustracijos (104 piešiniai ir nuotraukos, iš kurių 61 skirta XIII-XIV a. kapams ir dirbiniams), be abejo, - labai vertingas informacijos šaltinis, tačiau labai netolygiai atspindi archeologinę medžiagą. Antai krante rastos žalvarinės antkaklės liko be iliustracijos, kirviai, galima sakyti - irgi. Po kai kuriomis iliustracijomis nėra paaiškinančių parašų, tik daiktų pavadinimai, todėl neaišku, kokiu principu vadovaujantis skirtingi daiktai pateko į vieną paveikslą. (...) Iš dirbinių aprašymų beveik visiškai iškrito du svarbūs komponentai: tiksli radimo vieta ir chronologija. Pirmo komponento nebuvimas apskritai nesuprantamas ir visų ne kapuose rastų daiktų aprašymą verčia paprastu kolekcijos aprašymu. Todėl iš pateiktos medžiagos neįmanoma nustatyti, ar visi degintiniai kapai suardyti, ar kai kurios įkapės dar buvo išlikusios pirminėje vietoje, galbūt sudarė dirbinių kompleksus. Kai tokia medžiagos būklė, dirbinių chronologiją nustatyti labai sunku. Tačiau mėginimų tai padaryti, atrodo, buvo. Šitai skelbia teiginys, kad sudegintus mirusiuosius pradėta laidoti XIII a., o kapinyne rasta pavienių ir XII a. daiktų. Tačiau šie teiginiai tekste pliki, neparemti jokia medžiaga. Aptariant Obelių ežero radinius, praleistas tyrinėjimų eigos aprašymas, labai nuosekliai atspindintis tyrinėtojo sukurtame filme „Obelių ežero turtai”, apie kurį knygoje, matyt, iš kuklumo nutylėta. O dėl skirtingos tyrinėjimo krante ir ežere metodikos susidarė skirtumas tarp iškastos medžiagos (pvz., ežere rasta mažiau keramikos šukių, nes įkrantą iškeltose žemėse metalo ieškikliai jų nefiksavo, o krante aptikta mažiau smulkių stiklo karolių, nes čia žemės nebuvo plaunamos) Krante ir ežere rastų daiktų kolekcijos labiausiai skiriasi skaičiumi: 700 ir 2400. Abu šie skaičiai nepilni, nes dalis XIII-XIV a. dirbinių krante liko netirtoje kapinyno dalyje po keliu, o iš ežero gausybę dirbinių XIX a. pradžioje išgraibė valstiečiai. Abiejų radimviečių daiktų rūšys labai panašios. Tai verčia ieškoti ryšio tarp kranto ir ežero, kartu ir paaiškinti, kodėl didžioji dalis XIII-XIV a. dirbinių atsidūrė ežere. Autorius labai glaustai mėgina spręsti šuos klausimus. Nepilnas lapas, kuriame nagrinėjama neįprasta radimvietė ežere, savaime suprantama, negali atsakyti į visus iškilusius klausimus. Autorius tai pažymi, teigdamas, jog išgvildenti visas problemas „prireiktų atskiros studijos”. Kadangi Obelių ežero radiniai yra vieni svarbiausių ir gausiausių visoje kapinyno medžiagoje, verta kiek plačiau sustoti ties aiškinimais, kaip šie radiniai pateko į vandenį. Autorius laikosi nuomonės, nors ir su tam tiūkra išlyga (aukojimas), kad Obeliuose susiduriame su vietos gyventojų laidojimu vandenyje; o atkilėlius prūsus, skalvius ir nadruvius laidojo krante. Aiškinimas argumentuojamas tuo, kad krante: 1) laidojama su žirgais; 20 materialinė kultūra p[anaši į tų genčių teritorijose aptinkamas senienas; 3) kapų su žirgais priklausymą atsikėlėliams iš dalies patvirtina toponimika; o ežere: 1) rasta puodų šukių - galbūt urnų; 2) negalėjo būti tiek daug paaukotų žmonių; 3) I tūkstantmečio Lietuvos kultūrinė situacija; 4) Obeliuose nerasta VIII-XII a. kapų. Smulkus visų už ir prieš argumentų dėl laidojimo vandenyje ir prūsų atsikėlėlių nagrinėjimas išeina už šios recenzijos ribų. Iš knygos galima pasakyti tik tiek, kad šie teiginiai yra hipotetinia. Tai pratarmėje pabrėžia ir A. Tautavičius. Juos reikia pirmiausia įrodyti, o ne stengtis paneigti. Įrodyti reikia ir tokius argumentus, jog ežere rasta kelios dešimtys kilogramų sudegintų žmonių kaulų. Apie jų tyrimus knygoje nėra nė žodžio, o K. Kozakovskis mini „žmonių ir žirgų kaulus”, nenurodydamas, deginti jie ar nedeginti. Visiškai plika mintis, jog brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonių kapų irgi greičiausiai reikia ieškoti vandenyje. Knygoje neminimas joks šiai kultūrai skiriamas daiktas, rastas Obeliuose. Labai greitai, remiantis vieninteliu neįrodytu argumentu apie gausybę sudegintų žmonių kaulų ežere, iš esmės atmetama hipotezė apie ežero radinius kaip auką. Žodžiu, Obelių ežero paslaptis ir po tyrinėjimų lieka. Kartu lieka ir jausmas, kad monografija apie Obelių kapinyną dar nebaigta. (...)”
MOKSLINIS KOMENTARAS „(...) Pirmiausia - laidosena vandenyje. Tokią hipotezę iškėlė Obelių (Ukmergės r.) kapinyno tyrinėtojas V. Urbanavičius, remdamasis šalia šio kapinyno ežere aptiktais degintiniais kapais. Hipotezė įdomi, netgi intriguojanti, tačiau mažai paremta archeologine ar istorine medžiaga. Šių teiginių dalį verta panagrinėti plačiau. Obelių ežere 1983 m. apie 1 m gylyje aptikta 5 m skersmens, 20-25 cm storio juodos žemės, sumišusios su anglimis, pelenais, degintiniais kauliukais, sluoksnis, kur buvo daugybė įvairių daiktų. Iš čia išplauta apie 3000 vienetų daiktų, kurie visi bendrais datuojami XIII-XIV a. Šie daiktai identiški rastiesiams krante degintinių kapų vietoje. Dgintų žmonių kauliukų iš ežero surinkta „kelios dešimtys kilogramų”. Tačiau tarp jų buvo ir „įvairių gyvulių kaulų”. Detalesnė jų analizė nebuvo padaryta. Tyrinėtojas pradžioje spėjo, jog čia gali būti ir aukojimo vieta, tačiau šiuo spėjimu suabejota dėl gausaus degintų žmonių kaulų kiekio. Truputį vėliau buvo pasukta į kapinyno vandenyje etninės interpretacijos problemas. Obelių ežero radinius mėginama aiškinti XIII a. nuo kryžiuočių į Lietuvą pasitraukusių nadruvių palikimu, kurie po krikščionybės įvedimo savo sudegintus mirusiuosius laidojo vandenyje. (...) Dar vėliau Obelių ežero radiniai pradėti sieti su vietos gyventojų palikimu, o degintinius kapinynus su žirgais sausumoje - su ateiviais skalviais, nadruviais ar prūsais. Galiausiai sugrįžta prie pradinės hipotezės ir kapai vandenyje vėl siejami su ateiviais prūsais, greičiausiai nadruviais, spėjama, kad pastarieji „iškasdavo urnas su savo sudegintų artimųjų palaikais ir mesdavo į ežerą”. (...) Nepaisant vienokių ar kitokių aiškinimo peripetijų, teiginiu, kad sudeginti mirusieji XIII-XIV a. Obeliuose buvo laidojami ežere, kapų tyrinėtojas V. Urbanavičius neabejoja. Laikantis jo nuomonės XIII-XIV a. Lietuvoje tektų išskirti dar vieną savitą laidosenos rūšį - degintinius kapus vandenyje; šiai rūšiai atstovautų vienintelis Obelių radinys. (...) Paprastai jis siejamas su Vilkumuižos ežero (Latvija) bei Marvelės kapinyno radiniais. Vilkumuižos ežero radiniai priklauso kitai baltų genčiai - kuršiams ir turėtų būti siejami su aukojimo apeigomis, o ne su laidosena. (...) Marvelės kapinyne (Kaunas) 1993 m. šalia degintinių kapų 5x3 m dydžio plote aptikta apie 1500 dirbinių ir daug degintinių kaulų. Visa tai rasta iki 70 cm gylio įduboje, kuri, kaip spėta pagal sąnašas, buvusi apsemta vandens. (...) Ši duobė datuojama XII a. pabaiga-XIV a. Marvelės ir Obelių radiniai skiriasi. (...) Grįžus prie Obelių ežero radinių ir juos atsiejus nuo aukų bei gamtos stichijos darinių, tenka ieškoti paaiškinimo šiam unikaliam Lietuvoje atvejui. Galimas atsakymas, atrodo, slypi grindinyje, kuris buvo nutiestas link radinių vietos ežere; šis grindinys ištirtas detaliausiai. (...) Atsižvelgdami į šią aplinkybę bei visišką dirbinių krante ir vandenyje panašumą galime teigti, kad čia pagoniškojo laikotarpio degintinis kapinynas buvo sunaikintas - jo liekanos supiltos į ežerą. (...) V. Urbanavičius mini, kad „armens ir nejudintos žemės sandūroje plūgo suardytų degintinių kapų plotas sudarė keliasdešimt kvadratinių metrų ir panašėjo į didžiulę laužavietę”. iš mirusiųjų deginimo liekanų per porą amžių buvo susiformavusi pakilumėlė, kuri, įvedant krikščionybę, ir buvo nuskusta, o jos liekanos supiltos į ežerą. (...) Buvusioje degintinių kapų vietoje toliau laidoti nedeginti mirusieji. Tokia Obelių ežero radinių kilmė paaiškina degintinių kapų liekanų krante bei vandenyje vienodumą. (...)”
SUSIJĘ OBJEKTAI ARUODUOSE:
Marvelės kapinynas (Kauno m.) 1992-1993 m. Marvelėje rasta 12 a. pab. - 14 a. datuojamų kapų grupė, kur nedideliame 5x3 m dydžio plote surinkta daugybė sudegusių kaulų ir apie 1500 dirbinių ar jų fragmentų. Viskas buvo sumesta iki 0,7 m gylio įduboje, kurioje susiformavusios sąnašos rodytų čia tam tikru metu buvo vandeniu apsemta vieta (galbūt šaltinis?).