NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=362&FId=853
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1860 originalus rankraštis iš M.Akelaičio rinkinio
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[VARLĖ ŽMONA]
Vienas gaspadorius turėjo tris sūnus, o vienas iš jų buvo durnius. Ir norėjo padalyt savo gaspadorystę terpu jų visų. Ir pasakė:
– Kas iš to bus: mažas mano majantkas, jum žėdnam mažai teks. Veli teip padarysiu. Katras iš jūs gražiausius marškinius parvešit, tai to bus majantkas.
Sūnūs išsijodinėjo in visas šalis. Durnius, radęs siaurą kelelį girioj, nujojo. Tę bekeliaudamas, rado didelius palocius, in katruos inėjo, kur jokios dūšios nerado. Tik an lango buvo skleinyčia, katroj buvo auksinė varliukė. Toji pasakė:
– Ko nori, Jonai?
Atsakė, kad marškinių. Paskui varliukė pašaukė siuvečkas ir liepė marškinius pasiūt. Už kelių minutų buvo gatavi. Sudėjo juos in riešučio lukštą. Jonas, padėkavojęs joms, pargrįžo namo.
Ale jau anie broliai buvo pargrįžę. Tuoj vyriausias parodė savo marškinius. Tėvas juos pagyrė. Vidutinio irgi pagyrė.
– Na, o tu, Jonai, ar turi? – tarė tėvas.
Tas išėmė riešutą ir norėjo perspaust, ale negalėjo, ba buvo atgrubę pirštai. Čia broliai pradėjo šidyt iš riešučio. An greito paėmęs plaktuką, permušė ir išėmė gražius marškinius. Tėvas labai nusidyvino, juos pamatęs. Ale dėlto nedavė jam majantko,– pasakė:
– Durniui atiduočia – ugi jis gali prapuldyt tuos namus. Dagi rozą mėgykit: katras parvešit gražiausią pyragą, to bus namai.
Vėl visi išjojo. Ir leido pirma jot durniui, o patys paskui, ba norėjo žinot, iš kur jis gavo tokius marškinius. Jonas tąsyk jojo pas savo varliukę. Kaip tik jis per duris inėjo, broliai paslaptom prisisėlino prie durių ir klausė jų šnekos. Ale varlė juto, kad kas klauso už durių. Pasakė in Joną, ko jis nori. Pasakė, kad pyrago.
– Ar žinai ką, paimk tik tu sėlenų *, pieskų ir suodžių ir padaryk tokį pyragą. O kaip iškeps, tai bus gražus.
Girdant tai, broliai greitai sėdo an arklių, nujojo in miestą ir pakepė tokius pyragus, kaip girdėjo. O varliukė liepė kukarkom, kad tuoj iškeptų gražiausią pyragą. Jonas, susivyniojęs in popierą, parjojo namo.
Pirmiausia parodė vyriausias. Tėvas, prariekęs paragavęs, ko tik dantų neišsisukino.
– O mano sūnau, tavo pyrago nė kiaulė neėstų!
Ir vidutiniui teip pasakė.
– O tu, Jonai, kokį turi?
Tas, išėmęs iš ančio, padavė tėvui.
– O čia tai pyragas! Pakavosiu aš jį an didelės šventės!
Tėvas da nenorėjo durniui duot gaspadorystos, pasakė:
– Visados darosi iki trijų rozų. Pabandykit da rozą. Katras parsivešit gražiausią pačią, tai tam atiduosiu.
– Oi, pačios, – pasakė [broliai], – to gero visur rasim.
Ir išjojo vėl in visas šalis. Durnius vėl nujojo pas savo varliukę ir pasakė jai, kad nori pačios.
– Gerai, mano mielas, – pasakė, – jei tu ištrivosi vieną daiktą, tai turėsi gražią pačią. O tai teip. Mane tėvas prakeikė in varlę, ir kad tada būsiu no to išganyta, jei kas mane, laikydamą an rankos, ištrivos visokius žalčius, rupečkas, gyvates, ba jos landžios po visą žmogų teip labai, kad net in vidurius lįs per burną.
Jonas apsiėmė ištrivot. Paėmė varliukę ant rankų, ir pradėjo iš jos eit visi tie brudai ir landžiot po Joną. Bet jis ištrivojo tai. Po viskam pamatė, kaip varliukė persimainė in gražią paną.
– Dabar, Jonai, išganytojau mano, – pasakė, – būsi karalium ant vietos mano tėvo.
Tuoj pasidarė kitas svietas, kokis dvaras dailus, net miela žiūrėt. Liepė pakinkyt šešetą arklių, o Jonas apsirengė su rūbais karališkais ir važiavo su tąj pana. Mato tėvas ir broliai, kad atpleška kas su šešetu arklių. Broliai pradėjo juoktis, tardami:
– Mažu Jonas atvažiuoja.
Kaip labai nusidyvino, kad sustojo karieta prieš jų namus. Tėvas nepažino savo sūnaus, broliai ir jų pačios šnairai žiūrėjo in juos.
Atėjo jau ir pietūs, susėdo valgyt visi. Ale Jono merga nedaug valgė, ba vis liejo sriubą sau už rankovės. Pamatė anos ir teip darė, ale per jų rankoves sunkėsi sriuba. Susimozojo suknias, o anos, rodos, anė nežym. Kaip mėsą valgė, tai kaulus dėjo in kitą rankovę – ir anos teip darė. Dabar po pietų pasakė Jono pati:
– Aš padarysiu gražią štuką.
Tik rozu kaip liejo iš rankovės sriubą – pasidarė ežeras, iš kitos rankovės pabėrė kaulus – pasidarė giria. Po girią paukščiukai čiulba, o po ežerą paukščiai visoki plūkauja. Tik rozu švilptelėjo – ir viskas prapuolė.
– Na, ir mes padarysim teip, – pasakė anos. Tik rozu kaip pliūptelėjo visiem ant akių! Paskui kaulais ko akių neišmušė.
An galo Jonas atsižadėjo visko – ir tėvo majantko, apsiženijo su karaliūnaite ir liko karalium. Da tėvą ir brolius pas save priėmė ir laikė juos iki smertei.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 59