NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=361&FId=851
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1860 originalus rankraštis iš M.Akelaičio rinkinio
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[VELNIAI KREPŠYJE]
Vienas Žalnierius grįžo namo, ale pinigų turėjo tik tris torielius. Susitiko senutį ubagą, katras prašė ko nor. Tas davė vieną torielių. Ne už ilgo susitiko kitą – ir tam davė pinigą. An galo trečiam paskutinį pinigą apieravojo. Atėjo naktis – neturi kur nakvot. Priėjęs pūstynę, pernakvojo joj. Te sapnavo, kad, rodos, atėjo tie trys ubagai, katriem atidavė savo pinigus vakar. Vienas pasakė:
– Ko nori už tą pinigą, ką man davei?
Atsakė:
– Noriu tokios pypkės, kad visados degtų.
Kitas pasiklausė:
– O no manę ko nori?
Pasakė, kad duotų tokią mašniukę, kurioj visados būtų pinigai. An galo trečias pasiklausė, o ko no jo nori. Atsakė:
– Duok tokį krepšį, kad aš an ko tik pažiūrėsiu ir paliepdamas, kad in jį inlįstų.
Ir tas davė, ko norėjo. Paskui pabudęs randa pas save tuos tris daiktus, apė katruos naktį sapnavo. Padėkavojęs dievui, išėjo. Pirmiausia atėjo in vieną miestą, tę sau uliavojo ir pypkę rūkė.
Tam mieste gyveno karalius, katras turėjo didelį palocių, ale jame negalėjo gyvent, ba ten velniai vaidėsi. Atėjęs pas karalių, pasakė, kad jis išvaikys visus velnius. Karalius už tai pažadėjo jam savo dukterį.
– Vieryk, karaliau, rytoj gyvęsi tam palociuj!
Žalnierius pasiėmė penkias bonkas vyno, inėjo in palocių. Atėjo jau ir naktis. Gėrė vyną del smielnumo, kad ir tikėjosi velnius apvajavot. Apė adyną vienuoliktą pradėjo ūsuose kas judėt. Griebė ir sugavo blusą. Iš tos blusos pasidarė musė, iš musės – žaltys, iš žalčio – šuva, iš to – levas, iš jo – graži panaitė, debesiuose lekiančia, katra jį viliojo prie savęs. Žalnierius, žiūrėdamas ant jos, seilę rijo. Paskui priviso labai daug velnių. Tuoj vienas davė sprigtą in nosį Žalnieriui. Tas, neilgai laukiant, riktelėjo:
– Visi in krepšį, laidokai!
Tuoj visi urmu sulindo.
– Jūs, bestijos, rytoj eisiu in bažnyčią ir indėsiu in šventytą vandenį!
Čia prasidėjo spiegimas velnių:
– Prieteliau, – pasakė velniai, – ko nori no mūs? Paleisk mus, mes tave padarysim dideliu ponu.
– Nereikia man nieko, – atsakė, – tik atneškit man parašą.
– Kas atneš, kad mes visi čia tupim krepšy?
Parašas znočijosi – karaliaus tėvas gyveno su velniais ir jiem užrašė savo dūšią priešsmert. O velniai, būdavo, vaidosi naktimi su nabašnyku po palocių. Už pusės adynėlės velniukas atėjo su parašu, katrą išleido iš krepšio per skylutę, padarytą adata. Kaip tik padavė parašą, Žalnierius sudegino ant žvakės, paskui atrišo, iš tolo stovėdamas, krepšį – velniai išbėgo visi. No to čėso spakaina buvo pakajuose. Karalius džiaugėsi neišpasakytai, atidavė jam savo dukterę. Ir tokiu spasabu Žalnierius pirko už tris torielius sau ščėsti.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 58
©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas