NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=357&FId=843
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1860 originalus rankraštis iš M.Akelaičio rinkinio
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[VELNIAS PUSININKAS]
Senais čėsais, kaip da velniai buvo durniai, vienas iš jų nuėjęs pas vieną biedną gaspadorių ir pasakė in jį:
– Klausyk, tu biednas esi – sėkim mes ropes iš pusės. Ką norėsi – ar viršų, ar šaknis, – galėsi imt.
Žmogus pasakė:
– Aš imsiu šaknis.
Rudenį užderėjo gražios ropės. Nukasė. Tuo čėsu velnias atėjo, pasidalino teip, kaip pirma susiderėjo. Velnias lapus nusinešė in savo gyvenimą. Užprašė pas save svečių ir išvirė iš savo javų valgyt. Ale negalėjo anė kiaulė ėst tų lapų, sudžiūvusių ir supuvusių. Jau mato, kad jį prigavo.
Nuėjo ateinantį pavasarį pas žmogų:
– Klausyk, sėkim pupas iš pusės. Aš imsiu šaknis, o tau bus lapai.
Ak, teip ir padarė. Kaip ruduo atėjo, žmogus prašė pas velnią, kad eitų padėt nupjaut. Velnias jam padėjo, ir javais vėl pasidalino: vienas paėmė šiaudus su grūdais, o kitas šaknis nusipjaustė.
Velnias mato, kad vėl jį prigavo. Nuėjęs pas žmogų, pasakė:
– Jau sėsim žirnius, ale dalysimėsi javais.
Užsėjo visą lauką žirniais. Kaip jau iškūlė, mato žmogus, kad jam teks mažai pelno. Pasakė in velnią:
– Aš neturiu gero kluono išvėtyt juos – vežkim an ledo, kur čia netoli namų.
Tada sukrovė, nuvežė an ežero, padavė velniui šluotą, o pats, paėmęs šiūpelę, kaip paris žirnius, tai tie net in kitą kraštą atsidūrė, o velnias, paskui bėgdamas, susimušė sau nosį, išsisuko kojas an ledo. Pasakė:
– Tuščia jų, dovanoju tau visus žirnius. Ne, aš veli duosiu karvę an peršėrimo, – ak da iki pavasario toli.
Už kelių dienų atveda velnias didelę karvę. Kas pelno iš jos gaspadoriui – pieno duodavo an sykio gorčių. Atėjo ir pavasaris. Velnias mato, kad jo karvei didelė vigada,–atidavė ją da an trijų metų. Karvė kas metas turėdavo po veršį. Na, jau gaspadoriui ir gerai. Po trijų metų ateina velnias atimt karvę, ale žmogui pagailo jos.
– Atiduok jau karvę, – pasakė velnias.
Žmogus žinojo, girioj kur meška gulėjo, ir pasakė:
– Tavo karvė pasidarė kaip laukinė: nusisukino sau ragus. Na, eikim.
Eidami pro tvartą, pamatė velnias akėčias.
– O kas čia?
Žmogus pasakė:
– Tai šukos, kur aš karvę šukavau.
– Duok, susimildamas, ir aš šukuosiu karvę.
– Gali imt, – pasakė gaspadorius.
Velnias pasirišo šukas po juosta. Ėjo toliau – rado už kluono seną avilį.
– O čia kas?
– Tai makštys no šukų.
– Duok ir jas.
– Imk, – atsakė anas.
Velnias ir jas pasirišo po juosta. Nuėjo jau netoli karvės – žmogus pasakė:
– Eik pamaži, ba kaip pabus, tai nesugausi.
Velnias an pirštų sėlina. Kaip tik prisiartino, griebė už ausų. Meška tuom čėsu pabudo, ėmė bėgt in šakas. Velnio šukos ir makštys užsikabino už medžio ir susimušė in šmotelius. Da to negana – šakos akis išplėšė. Paleido mešką, pats pradėjo rėkt:
– Sėbrai, dovanoju tau karvę – tegu ją vilkas kur papjauna, ko neužmušė manę. Tik tiek perprašau tave, kad tavo dovanas užniek apverčiau.
Paskui nubėgo. O gaspadorius per pričinią velnio pasitaisė, tai yra pralobo.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 54
©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr.54.