NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=350&FId=827
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1860 originalus rankraštis iš M.Akelaičio rinkinio
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[LAIVAS, KURIS VAŽIUOJA ŽEME]
Karalius, turėdamas dukterį, apsakė:
– Jei kas atvažiuos žeme akrotu pas mane, tai tas bus mano žentu.
Teip vienam ūkininko sūnui prisisapnavo, kad pasirodė tokis senukas ir liepė anam, kad jis pradėtų akrotą, prižadėjo jam padėt.
An rytojaus užsikėlė, nuėjo in girią medžių kirst. Štai pasirodo anas senis su visokiom nočynom. Per dešimts nedėlių padarė akrotą, o senis pasisveikino su juo ir nuėjo. Paskui insisėdęs važiavo keliu. Susitiko penkis žmonis. Pasiklausė pirmo, kas per vienas. Atsakė, kad yra meisteris.
O kokis? – pasiklausė.
Aš labai šalčiu bezdu.
Antras atsakė:
Esu tas, katras mūrus su kakta mušu.
Trečias:
– Vandenį in pundus rišu.
Ketvirtas:
– Kad duodu žingsnį, tai šimtą mylių nubėgu.
Paskutinis:
– Kad rikteliu, balsas girdėti už du šimtu mylių.
– Gerai, prieteliai, eikite in mano akrotą – matau, kad jūs
mandri vyrai.
Žmonės visi inėjo, ir važiavo toliau. An galo atvažiavo prie karaliaus durių. Karalius išėjo susitikt. Ale kaip pamatė, kad teip negražiai apsivilkęs jo žentas, pamislijo nutrotyt ji. Liepė prikūrint drūčiai pirtį ir pasakė in juos:
– Eikite in pirtį išsitrinkt, ba ryto pas mane bus balius.
Inėjo in pirtį, ale teip buvo karšta, kad net ausys spirga. Karalius tuo čėsu, kaip jie inėjo, uždarė su geležinėm durimi. Jau negalėjo trivot. Pasakė žentas karaliaus:
– Katras jūs šalčiu bezda?
Tas užbezdėjo – pasidarė teip šalta, kaip pirma buvo šilta. Paskui vėl pasakė:
– Katras su kakta mūrus mušat?
Tas sudavė su kakta – tuoj išpuolė šmotas sienos. Apsivilkę išėjo. Karalius nusidyvino, pamatęs juos. Pamislijo: „Tai ne durnius, kad jis iš te išėjo”. Liepė savo dukteriai mest žiedą in bistrą upę ir pasakė in jį:
– Tam trys dienos, kaip mano duktė pametė žiedą, ale nežino
kur. Turbūt inpuolė in šitą upę. Ar negalės kas rast?
– Katras vandenį rišat in pėdus?
Tuoj pradėjo rišt pėdus iš vandenio. Tik in akį mirkt – nebuvo vandenio upėj. Radęs žiedą, atidavė karaliūnaitei.
Mato karalius, kad jau kanečniai turės atiduot dukterį. Prieš patį šliūbą, vakarienę valgydami, užsimanė vyno, katras už šimto mylių buvo, ba jis girdėjo kadaise apė tą vyną. Žentas liepė, kad parneštų. Tas, pasiėmęs dvi bonkas, šoko ir atsidūrė pas tą vyną. Pats pradėjo gert ir pasigėrė, kur užsnūdo. Čia prie vakarienės laukia vyno – karalius mislijo, kad to jau nepadarys, iš ko džiaugėsi, kad negalės atiduot duktės tokiam prasčiokui. Užpykęs žentas liepė savo slūgai pašaukt aną su vynu. Tas išėjęs riktelėjo, kad net viskas pakajuj sudrebėjo, visi nupuolė no krėslų, no stalo visos torielkos puldamos susimušė. Anas pas vyną pabudo ir parėjo vėl pas karalių su vynu, katrą gerdami gyrė. An galo ūkininkas apsiženijo su karaliaus dukteria.
FIKSAVIMO METAI: 1981
©: Adaptavimas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 47.