Knygadvario objektas "Padavimas ir mitologinės sakmės apie Kakšbalį" >> "[Apie Kakšbalį]"

Knygadvaris


NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=3217&FId=5243

PAVADINIMAS: [Apie Kakšbalį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Labai senose gadynėse stovėjusi šauna girė ant tos vietos, kur dabar Kakšbalis gul. O to girio ypačiai beržų bei vinkšnų stovėjo. Bet sykį didelė vėtra pakilo ir tą visą girę išlaužė, o kadangi tuočės žmonių menkai Lietuvo tebuvo, o girių apstingai, tai tie medžiai pasiliko čia jau gulėt ir ant jų pagavo samanos augti. Teip šita bala atsiradusi, o ir dar dabar daug šiekštų to balo randasi.
Bet ir buvo ano girio daug ežerų, mažesnių ir didesnių, į kurius vėtra teip jau daug medžų suvertė, ir tuose ežeruose pagavo samanos pirmiausiai augt, o potam iš čia vis tolyn nurietė. Per ilgus čėsus tos samanos ant kits kitų augo, ir šiteipo ta bala tokiuose daiktuose, kur kitąsyk lenkės buvo, dabar apie dešimt iki penkiolika pėdų ir dar daugiaus gili. Ale dar ir dabar randasi atviri ežerai, bedugniais vadinami, viduryje balos. Tie ežerai kitąsyk buvo daug didesni, bet dabar jau iš visų šalių samanos, toli įrietusios, juos sumažino. Tuos bedugnius sentėviai yra tankiai išmatavę su ilgoms kartimis arba su ilgoms virvėms, akmenis prisirišę, ale negalėjo dugno rast. Vienąsyk, teip pasako keli dar gyvi tebėsą ūkininkai Kakšių kiemo, jie vieną nedėldienę ėmė kone visų gaspadorių vadžias, tas sumazgiojo o svarboką akmenį įrišo, o potam žemyn paleido. Ale kaip jau mažne visas vadžias įleido, tai susyk tam, kurs laikė, tik trukt vadžias iš rankų ir ištraukė, ir jos tam bedugnij pradingo, teip kad jie be vadžų namo turėjo eit. Bet antrą rytą kožnas savo vadžias, gražiai čystas, rado savo pastaldšalij bekabant. Tai buvo nemaž dyvų, ir nei viens nežinojo, kaip tai nusidavė.
Bet šitam Kakšbalij teip jau iš senų gadynių randasi velnenka, kuri vienam bedugnij ant geležinės krasės sėd. O vienąsyk ji laivą iš debesies, kursai per balą traukė, nuplėšusi ir dabar tame gyvenanti. To laivo masto viršūnė kyšojusi lauke, ir seniejie tą galėjo matyt. Bet dabar ties ta viršūne arba ant tos viršūnės atsiradusi maža salutė iš samanų. Ta velnenka labai tankiai iškildavusi ant viršaus, ir anie sentėviai ją gerai galėjo matyt. Vienąsyk seniejie, parsigabenę čerknygininką, norėjo, kad jis ją iš tos balos išvarytų. Kaip jis pas ją nuėjo ir jai tai pasakė, kad jis ją norįs iš čia išvaryti, tai ji jam atsakiusi: jei ji turėtų iš tos balos, kur ji teip ilgai ponavojusi, išeiti, tai ji savo ponystę išplatytų ant visų Įsros pievų iki Kraupiško tilto, o prie Laugalių po tuom tiltu savo krasę pastatytų ir čia savo tikrą gyvenimą laikytų. Čerknygininks, tai iš jos girdėjęs, davė jai pakajų, nės geriaus, kad ji pūsto balo pasiliktų, ne kaip ant gražių laukų ponavotų, o ypačiai po tokiu tiltu, kur daug žmonių dar ir šiandien tur keliauti. Prieg tam ji sakius jam, kad ji, iškeliaudama iš tos balos, atkištų tą skylę, kuri su didele arklio galva užkišta ėsanti ir per kurią visas tos balos vanduo ir visi bedugniai ištekėt gali, o tai tie visi kiemai, kurius ta srovė tropysianti, turėsią nukęsti. Kaip čerknygininks tai vislab seniemsiems pranešė, tai jie labai nusigando ir daugiaus ją neužkabino, o todėl ji dar ir šiandien vienam bedugnij besėd. Pamatyt jau dabar nei viens negaun. Ale kad ji tą savo geležinę krasę bus susėdėjusi, tai būsianti sūdna diena.
O buvę šito balo teip jau ir daug velniūkščų, kurie tos velnenkos vaikai buvę. Tie sename čėse ateidavę su kitais jaunais klapais į Kakšių karčemą ant jaunimo ir šokdavę su mergoms, kaip ir kiti, o vis būdavę žaliais rūbais apsirėdę. Bet išpažint juos galėdavę ant to, kad ant sopagų užmydavo, nės jų sopagai vis būdavę tušti. Ale kaip veik juos suprasdavę, tai ir prapuldavę. Šitie velniūkščiai yra daug žmonių, kurie per balą arba pabaliais keliavo, nudobę. Yra pasakojama, kad daugsyk radę negyvus žmones ir balo, ir pabalij baisingai sugnaibytus, lyg kaip sukandžotus, teip kad vis mėsa nuo kaulų buvo nuplėšta, prieg tam jų drabužius visur samanoms prikimštus, ir teip toks žmogus biedningai ir išgąstingai turėjo pasibaigti. Kartais tie velniūkščiai ateidavę pas piemenis arba pas ekėtojus ant lauko ir prašydavę arklį, būk tėvs to vaiko arba mergaitės jam velyjęs, ir dėdavosi kaip kokie labai pažįstami. Jei arklį anie sugavę pažabodavo ir jiems kokiam duodavo, tai jie užsisėdę nujodavę, ir gana, arba ar iki į balą įjodavę ir arklį nuskandydavę, arba ar pasijodę paleisdavę, o tai arklys ar tą pačią, ar kitą dieną parbėgdavęs. Ale potam jau iškytrę visi ir neduodavę.
Vieną kartą ir per Kakšių kiemą perjojęs ėgėrių kaprolius ant puikaus juodžio, o keli vyrai stogą dengė. Kur jis per dvarą perjojo, tie, jį pamatę, dyvyjos, kur tas čia atjojęs. Ale jis neapsistojo, per tą dvarą tiesiog į balą, o per balą vėl vis tiesiog per visus bedugnius, ir teip toli, kaip tie vyrai nuo stoga tik matyt galėjo, jis jojo ir nujojo. O teip seniejie pasako, kad jie tankiai yra jojant matę skerskryžiais per balą, kur nei viens žmogus joti negal.

FIKSUOTOJAS: Kristupas Kūmutaitis

FIKSAVIMO METAI: 1857

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kakšiai, Ragainės pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 483-485, Nr. 189
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 378-380, Nr. 189

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 202
Knygoje ir Bibliografijos kataloge neatitinka leidinio išleidimo metai

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal