NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=308&FId=698
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1860 originalus rankraštis iš M.Akelaičio rinkinio
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[IŠMINTINGAS TEISĖJAS]
Prieš du šimtu metų vienam mieste gyveno bagotas kupčius, kuris turėjo tik vieną sūnų. Ale tas, išvažiavęs in svetimas žemes, neduodavo jokios žinios apė save. Tuom čėsu miršta tėvas, nepadaręs jokio aprašo užrašymo, idant, be sūnaus vienturčio, neturėjo nė giminių.
Kad po ne jokim čėse atėjo trys jaunikaičiai in miestą, kožnas vodinosi būt sūnum ano kupčiaus ir būt valdytojais pasilikusių gėrybių. Prova tuoj prasidėjo prieš sūdą, ale visi lygiai neturėjo tikrų davadų, kad yra sūnum katras iš jų numirusio.
Sūdžia, negalėdamas duot rodos, liepė atnešt abrisą * kupčiaus, kaip no geriausia padarytą, ir pasakė in juos:
– Neturiu davadų, kad dasižinot, katras iš jūs yra tikras sūnus nebašnyko, – turiu pažiūrėt jūs zrenčnasties. Mano mieli, kas iš jūs dataikysit in znoką, katrą aš atrisavosiu an kriūtinės atmuliavoto abriso, tai tam prigulės imt majantką.
Jaunikaičiai susiderėjo an to ir pradėjo šaudyt. Pirmas tropijo arti znoko. Antras da arčiau tropijo. O kaip atėjo kaleina trečiam, tas pradėjo drebėt, išbalo, išleisdamas karabiną iš rankų, ištarė, apsiliedamas ašaromis:
– Aš šausiu in abrisą savo tėvo?! Ne, niekad to nedarysiu, kad ir tūkstantį sykių prapuldyčia savo majantką.
Sūdžia, paduodamas jam ranką:
– In tave priguli, pačcyvas jaunikaiti, majantkas, ba pažinau tavy tikrą sūnų, gadną būt sūnum kupčiaus. Idant tikras sūnus neatsivožytų kelt rankos ir šaudyt in širdį savo tėvo, kad ir muliavoto. O šitie du, ką teip gerai šaudo, yra tik apgavikai svieto.
FIKSAVIMO METAI: 1981
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 37.