Tautosako objektas "Pasaka [Šuniu ir žvirbliu paverstas vyras] AT 449" >> "1981 redaguota versija"

Tautosaka


NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=186&FId=501

PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1860 originalus rankraštis iš M.Akelaičio rinkinio

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
[ŠUNIU IR ŽVIRBLIU PAVERSTAS VYRAS]

Vienas strielčius pasišovęs stirną padėjo prie medžio. Kitu rozu provydamam karabiną stirna pabėgo. Gailėjosi labai. Eidamas pagire, pamatė žmogų ariantį. Prisiartino prie jo ir apsakė savo neščėstį.
– Škada didelė, – pasakė strielčius. – Teip vaikiausi, mūčijausi – visas mano darbas nuėjo už nieką.
– Kas tai per bėda, – tarė artojas.– Žiūrėk in šituos galvijus, katrais ariu. Vienas iš jų yra mano pati, o kitas – sūnus.
– Kokiu tai spasabu? – paklausė strielčius.
– Matai, teip. Mano pati ir sūnus buvo raganiai. Susipykausykį su jais. Pati davė man per galvą rykštute – pavirtau aš inšunį. Nėr man kur dėtis, o čia da mušė visi, pešė. Einu aš paspiemenius. Priėmė jie mane su didele meile, valgyt gerai man davė. Aš jiem už tą geradėjystę pilniavojau kaiminę, o jie miegojo sau bespečnai. Vieną rozą važiavo ne kokis ponas, o mes ganėm prie kelio. Pasidabojo manim labai anas ponas ir prašė piemenų, kad mane parduotų. Piemens labai nenorėjo, ale, pamatę daug aukso, kurį siūlino ponas už mane, tuoj šunį atidavė.Parvežęs namo pas save, gerai pavalgydino, buvo man geriau, kaip pas piemenius. Tam ponui prapuolė keturi vaikai :kaip tik užgema, už kokių trijų dienų randa tuščią lopšį. An tuščio statydavo vartas, momkas prie vaiko. Visi užmiega – po nakčiai neranda ponaičio. Neilgai man būnant, užgimė mano ponui sūnus. Inleido mane in pakajų, paklojo ant žemės puikų divoną, te sau gulėjau kaip geriausia. Jau visi sumigo, žiūriu – langas atsidaro ir lenda vilkas. Aš jį už sprando – imamės mes.Kad ir mane apkoliečijo, ale jo visą skūrą sudraskiau, bet nedaleidžiau prie lopšio – vilkas turėjo pabėgt. Užsikėlė ponas ant rytojaus – randa sūnų gyvą ir pilną aslą kraujų ir kavalkų skūros vilko. Dabar visi suprato, kad vilkas naikino vaikus. Pašaukė daktarą, kad sugydytų mano ronas. Paskui liepė ponas nukalt auksini lenciūgėlį ir uždėt man an kaklo. Sakant vienu žodžiu, buvo man labai gerai, ir mylėjo visi. Ale matai, kaip gerai žmogui, pakyla puikė, ir kanečniai bręda in neščėstį. Su-simislijau eit in savo tėviške su puikum lenciūgu: ką ten veikia namiškiai? Nespėjau ineit in grinčią – toj bestija boba kirto savo rykštele per mano galvą – tai, kad žinotum, pavirtau in žvirblį. O kur, žmogau, pasidėsi – reikia žyvytis su biednais paukšteliais. Ponas visur ieškojo suneš, ale ant tuščio. Nakvojau sykį per užgavėnes kluone vieno valsčionies, o drūčiai šalo. Vaikai artojaus užstatė varžas ir sugavo mus apė tris. „Ar daug pagavot žvirblių?” –paklausė tėvas. „Tik tris”,–-atsakė.
Pirmiausia mane išėmė gaspadorius. „Pažįstu tave, paukštuli. Atsimeni, kaip buvai šunim, draskei mano skūrą?” Ėmęs nupešė, nupešė mane ir išmetė nuogą laukan. Ir tas bestija gaspadorius buvo raganius. Paskui ledva ne ledva nuslinkau in galvijų tvartą, ten atsitūpiau prie tešmens karvės. Iš ryto mergos atėjo melžt karvių, rado mane ir vėl atidavė gaspadoriui. Tas jau susimylėjo ant mane, kirto per galvą rykštele – pavirtau in žmogų, ale nuogą. Davė man kailinius, sermėgą, čebatus, milines kelines ir pirštines, gerą skrybėlę – aprėdė mane kaip karalių. Ir davė rykštute, tardamas: „Eik namo ir apversk savo pačią ir sūnų in jaučius ir ark ”. Turbūt ir jis pyko ant jų.
– Tai išpažinai daug bėdų, – tarė strielčius.
– Taigi, prieteliau.
– Na, lik sveikas, mano prieteliau, eisiu, mažu kitą nušausiu stirna, ba matyk – prižadėjau kanečniai vienam ponui.

FIKSAVIMO METAI: 1981

©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 20.

Atgal