NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=154&FId=369
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1860 originalus rankraštis iš M.Akelaičio rinkinio
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[LAPĖ, MEŠKA IR VILKAS]
Lapė, turėdama seną piktumą an vilko ir meškos, kad jiems atsislūžyt, pasigavo zuikį, padėjo jį in rūsį (tai davėsi žiemą) ir užprašė an baliaus mešką ir vilką. Tie pasiskubino pas ją pribūt. Tąsyk lapė sau pasiėmė žarnas, vilkui davė kojas, uodegą ir kaklą, o meškai – kas liko. Ale kad buvo tąsyk svečiai alkani, suėdė greitai savo patrovą, o lapė, pasidėjus po savim žarnas, pasakė, ka ji savo žarnas iš pilvo traukė. Pamačius meška persidrėskė sau pilvą ir pradėjo ringuot žarnas, paskui pradėjo rėkt nesavu balsu ir turėjo stipt. Ale vilkas to nedarė, ba jo tėvas nemokino ėst košę su yla *. Apsirūstino labai an lapės, katra ką tik pabėgo no jo. Lapė, palikus vilką, bėgdama keliu per girią, pamatė žmogų, vežantį žuvis. Malonėjo pasivogt jų kelias. Kad tai padaryt, nubėgo giria žmogui už akių, puolė negyva an kelio. O žmogus džiaugėsi, kad turės skūrą gražią, indėj o in maišą, kur žuvys buvo, ir neužrišo jo, o pats atsisėdo an pryšakio vežimo. Tąsyk lapė mėtė žuvis dideles an kelio. Kaip jau išmėtė daugelį, pati pabėgo, susirinko visas žuvis ir užsinešė an kūgio šiaudų vieno žmogaus, gyvendamo netoli tos girios. Tada toj lapė baliavojo sau.
Vieną rozą vakare mėnuo švietė ir šalo smarkiai. Atėjo vilkas, katrą norėjo lapė kadaise prigaut, žyriaudamas, ar nepasitaikys susigaut kiaulukę ar šunytį. Ir suuodė lapę, kad ji yra an kūgio ir kad ėda žuvytes. Pradėjo prašyt laputės, kad ir jam numestų kokią žuvytę. Laputė numetė jam uodegą. Vilkas gyrė ėsdamas ir klausė, kur gali gaut tokių gardžių daiktų. Tąsyk laputė pasakė jam, kad jis kištų uodegą in eketę ir tolei laikytų, pakol daug žuvų prisikabys. Vilkas paklausė savo kūmos, kaip sakė, teip ir padarė, nueidamas in sodželką to gaspadoriaus, kur lapė ėdė žuvis an kūgio. Kaip jau vilkas pabuvo kaip penkis stundus, pradėjo traukt, ale negalėjo, ba jau uodega inšalo. Ir prašė lapės, kad nubaidytų žuvis. Ale lapė neklausė jo, tik nubėgo po langu gaspadoriaus ir pradėjo rėkt:
– Vyrai moters, vilkas eketė!
Tąsyk išbėgo vyrai su lazdom, o moters su kačergom pas eketę. Ak štai – randa vilką tupintį an eketės. Čia pradėjo visi mušt. Paskui nutrūko uodegą ir bėgdamas rūžino an lapės. O ji tuom čėsu, kaip visi išėjo iš stubos, pasivogė pyragą, ba tąsyk bobos kepė an kokios šventės.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 78-79, Nr. 39
©: Adaptavimas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 39.