NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=1538&FId=2937
PAVADINIMAS: Pagal Vygando Marburgiečio kroniką
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Vertimas
TEKSTINIS TURINYS:
Tais metais didysis komtūras brolis Volframas iš Baldersheimo, didysis maršalas Heningas Šindekopfas iš anksto ruošia spąstus Kaunui. Todėl [Ordino] broliai Ortolfas iš Tryro Elbingo komtūras, Ordino ligoninių viršininkas, [Ordino] aprangos viršininkas, Christburgo komtūras, Balgos komtūras Frikė, brolis Kunonas iš Hatenšteino, Riudigeris Elneris, Sembos teisėjas, - išvardytieji [broliai] su rinktiniais savo pavaldiniais ir magistras su Prūsijos karo pajėgomis, kaip sumanyta, išvyko [į žygį] prieš Kauną, vesdamiesi drauge svečius iš Anglijos, Italijos, Vokietijos.
Papūtus palankiam vėjui, jie laivais įveikia Nemuną, be garso aplenkdami Veliuoną ir Pieštvę, [ir] išlipo [į krantą], kur žemiau Kauno prastovėjo ligi trečios dienos, statydami tiltus, o trečią dieną atžygiavo prie [Kauno] pilies.
O Kęstutis su stipria kariuomene atžygiavo ginti pilies. Bet krikščionys su savo [pajėgomis] privertė jį atsitraukti ir po sekmadienio, [vadinamo] Reminiscere, [po III.13], magistras su saviškiais apgulė pilį ir iškasė griovį nuo Neries upės žemyn į Nemuną, [ir išilgai] griovio supildami pylimą su užtvara ir kuorais, kad patys galėtų vieni kitiems padėti, o priešą nuvyti. Ir nutarė jie veikiau mirti, negu atstoti nuo pilies nepaėmę.
Magistrui pavedus, maršalas brolis Heningas [Šindekopfas], vykdydamas savo pareigą, padalijo kariuomenę, nurodė kiekvienam savo vietą, paskyrė taip pat kariuomenę į salą saugoti savo laivų ir t.t., trečią dalį [išdėstė] aplink Kauno pilį, narsesnius - išilgai užtvaros ir t.t.
Pagaliau [maršalas] įsakė statyti mašinas ir kitus pabūklus sulig pilies aukščiu, o pilis buvo labai aukšta ir stipri. Tada [maršalas] atitraukė kariuomenę, nes pilyje buvo daug šaulių, kurių strėlės sunkiai žeidė krikščionis.
Tuomet Marienburgo dailidžių meistras Markvardas sugalvojo ir pastatė mašiną, arba sienodaužį (vokiškai tumeler), kuriuo išgriovė kampinį priešpilio bokštą iš Nemuno pusės.
[Kitą] visiškai panašią [mašiną] pastatė Karaliaučiaus dailidžių meistras Motiejus, kuria visai sudaužė [priešpilio] bokštą, stovėjusį prie Neries. Su ta pačia mašina jis panašiai daužė pilies mūrą. Smarkiai apgriovė mūrą ir štrasburgiškiai su savo padargais.
Iš eilės minėtieji dailidžių meistrai, būtent Markvardas iš Marienburgo pastatė mašiną - bokštą, aukščio sulig pilimi, [pristumdami] ligi pilies griovio, [o] meistras Motiejus iš Elbingo - kitą rytuose, kurį nutempė į poziciją, kur stovėjo [Ordino] broliai iš Ragainės.
O karalius Kęstutis su didžiausia minia stovėjo prie Nemuno, kankinamas nerimo, o Algirdas su savo bajorais ir smerdais - prie Neries, ir tariasi, ir ieško skubiai būdų, kaip pilį nuo tos apgulties išvaduoti.
Tuo tarpu magistras Vinrichas [iš Kniprodės] su savo aukščiausiais pareigūnais nuodugniai svarsto, kaip sutriuškinti tikėjimo ir kryžiaus priešus ir visiškai išgriauti pilį.
Susitaręs magistras užpila [priešpilio] griovį ir pastato atitinkamo aukščio statinius, kad jo [kariai] nuo jų galėtų įsiveržti į pilį. Stabmeldžiai, tatai suprasdami, iškiša iš mūro sijas, kad esąs pakeliamas tiltas paliktų laisvas naudotis.
Nuo tol stabmeldžiai, puolami dieną ir naktį, negalėjo nė atsikvėpti, bei jie, krikščionių nelaimei, karžygiškai gynėsi. Ir jie nusileidžia [nuo išorinio mūro] su statybine medžiaga ir prie Neries [pastato] bokštą, iš kur strėlėmis padarė didelių nuostolių, [kol dailidžių] meistras Markvardas tą bokštą nuvertė į Nerį lyg liepos lapą. Taip buvo numuštas jų pasipūtimas.
Tada prūsai ir vokiečiai [kryžininkai] greitai supuola prie vieno bokšto ir, padegę vieną namą, pradėjo laužti [priešpilio] mūrą, bet stabmeldžiai taip pat nulipo nuo pilies vidaus mūro ginti priešpilio, kurio mūrą krikščionys buvo jau taip suknežinę, kad jis nuvirto drauge su stabmeldžiais. Krikščionys supuolę žeidžia juos ir žudo, ir šitaip užėmė priešpilį, o stabmeldžiai buvo priversti šliaužti [atgal] į pilį.
Žuvo tenai, namie, ir krikščionių kartu su stabmeldžiais, ir niekas, pakliuvęs į jį, neišsigelbėjo, [visus] prarijo ugnis. Pakliuvę kaip į spąstus, vokiečiai bėgo baisiausiai išsigandę. Tada ir sudegė Morungeno teisėjas Jonas Cėnietis iš Vokietijos, ir dvejetas [Ordino] brolių sudegė. Sudegė taip pat Elbingo vėliavos [būrys?]. Apdegė nuo ugnies ir kai kurie kryžininkai.
O Šponheimo grafas su savo vėliava vyriškai puola pilį, paskui jį seka Ordino vėliava, drauge veržiasi Fineburgo grafas Gerhardas ir dvejetas Hohenlojės kunigaikščių su kitais kryžininkais; po to Švento Jurgio vėliavos [būrys], vadovaujamas Jurgio iš Hertenbergo, kuris sekė ragainiškių pėdomis.
O maršalas, kaip vadas, žiūrėjo, kad viskas - mašinos ir t.t. - būtų budriai saugoma.
Ankstesnėje vietoje brolis Markvardas iškėlė naują mašiną, kuria [taip] trupina mūrinę pilies sieną baisiais smūgiais, kad ji pradėjo griūti.
Bet jau visai kariuomenei škyrėjo ilgas, varginantis apgulimas, besitęsiantis keturioliką dienų. Tad magistras, pasitaręs su aukščiausiais pareigūnais, pasiūlė pamėginti pulti visomis jėgomis ir šturmuoti. Būtent ugnyje išilgai mūro buvo pastatyti sienodaužių žinovai, kurie daužė mūrą, [bet] pilėnai iš vidaus užtaisydavo, nes iš lauko pusės juos nuvydavo krikščionys.
Pagaliau Verbų sekmadienį [IV.10] [Ordino] broliai apgulė pilį iš visų pusių, tikėdamiesi, kad pajėgs įsiveržti pro kiaurymę, kurią savo sumanumu buvo pramušęs Marienburgo dailidžių meistras Markvardas. Šaudydami pro ją strėlėmis, [stabmeldžiai] labai kenkė krikščionims, tvirta gynyba užkirsdami jiems kelią. Pasitarus magistras stengėsi praplėsti kiaurymę ir įsakė triūsti iki Didžiojo penktadienio [1362.IV.15] - dieną ir naktį.
Kai Kęstutis tatai pamatė, jis išsikvietė magistrą, ir kalbasi, užtikrinę vienas kitą, kad galės nekliudomi grįžti. Ir [Kęstutis] pasakė magistrui:
- Jeigu aš būčiau pilyje, niekados jos nepaimtumei [net] su visais tavo [krikščionimis].
Magistras jam atsakė:
- Ko gi išjojai iš pilies, kai mus pamatei?
Kęstutis tarė:
- Mano žmonės tuo metu buvo be jokio viršininko, turėjau pats tvarkyti besiginčijančius.
Ir sako magistras:
- Jeigu rasi reikalinga, pasiimk iš savo kariuomenės kiek nori [žmonių] ir eik laisvai į pilį, nes pasitikiu Viešpačiu, kad nei apginti, nei išlaikyti pilies nepajėgsite.
O Kęstutis sako:
- Kaip aš ten įeisiu, jei laukas užtvertas ir grioviu perkastas.
[Atsako] jam magistras:
- Duok žodį, kad kausies su manim, tai sulyginsiu lauką ir nuimsiu užtvaras.
Karalius [Kęstutis] nieko į tai neatsakė, o magistras [Vinrichas iš Kniprodės] tarė:
- Jeigu karalius nebeturi, ką mums pasakyti, tegul grįžta pas savo palydą.
Tuo tarpu iš pilies atėjo vienas rusas, vardu Michailas, ir atnešė ryšelį strėlių, vokiškai selpschosse.
O vienas bajoras, vardu Gelgaudas Genehutte pranešė, kad pilėnai kenčią trūkumą, bet to nepaisydami dirbą strėles ir t.t., tikėdamiesi apginti pilį.
Pasitaręs su savaisiais, magistras liepė sukalti ir uždegti ties kiauryme [sienoje] sienos aukščio bokštą, o dailidžių meistras, darbo vadovas, iškėlė jį, kad [degantys] gabalai [kristų] į pilį. Lietuviai negalėjo pasitraukti dėl suvirtusių mūro akmenų ir dėl lygiaaukščio, kuris taip įsiliepsnojo, kad stabmeldžiai nebegalėjo užgesinti, kadangi Viešpats labai norėjo, kad jie mirtų šitaip tą pačią dieną, kurią Kristus kentėjo už mus.
Velykų išvakarėse [IV.16] minėtam dailidžių viršininkui buvo įsakyta, kad su savaisiais [žmonėmis] toje pačioje vietoje pastatytų kitą bokštą, lygų pilies aukščiui. Brandenburgo komtūras pastatė jį vieton ir ėjo sus saviškiais sargybą prie kitų darbų. Ir jis pastebėjo, kad mūras nuo sienodaužių smūgių ir mašinų iš lėto pradėjo irti. [Tą] mūrą saugojo pats Karaliaučiaus komtūras su 80 vyrų. Nenorėdamas statyti jų į pavojų, jis liepė jiems bėgti šalin, kad mūras ant jų neužgriūtų. Taip jie ir išsigelbėjo, kai mūras pagaliau nuvirto, Dievui davus, be pavojaus krikščionims.
Kareiviai, pamatę, kad mūras sugriuvo, subėgo džiūgaudami. [Ordino] brolis Ortolfas su savo žmonėmis [ir] Brandenburgo [dalimi] taip pat atskubėjo prie kiaurymės ir, susimaišę su stabmeldžiais, veržėsi į pilį. Atvyko ir maršalas, bet jis atųaukė kareivius atgal, nes dėl kiaurymės siaurumo, stabmeldžiams ginantis, niekas negalėjo prasimušti.
Paskui, nematydami jokios pagalbos, stabmeldžiai, kaip ir krikščionys, prinešė malkų ir pušų [padegimui]. Krikščionys svaidė ugnį į pilį, kurią dar buvo galima užgesinti. Taip pat ir krikščionims nebuvo kaip atsitraukti, ir jie žuvo tenai drauge su stabmeldžiais. Šitokiam mirties pavojuje krito pilis.
Kai kurie stabmeldžiai bėgo į vartus priešais Nerį. Tenai sustabdė juos Ragainės komtūras brolis Henrikas. O su tais, kurie bėgo nuo mūro, kovojo brolis Burkhardas iš Mansfeldo. Ir ką tik rado, [visus] užmušė, išskyrus Kęstučio sūnų Vaidotą, kurį paėmė į nelaisvę su 36 stabmeldžiais. Net 600 buvo nukautų, kiti liepsnose sudegė, o daugelis užtroško [degančioje] pilyje, ir taip užmušta [stabmeldžių] 3500; krikščionių - 200. Tad iš džiaugsmo krikščionys užtraukė vokiškai tą šlovės giesmę: Kristus prisikėlė, baigdami vokiškai: Linksminkimės mes visi, kad stabmeldžiai liūdesy, Kyrie eleison.
To šturmo metu abu karaliai nuliūdę stovėjo ant kalno ir viską matė, [bet] sukliudyti negalėjo. Ir jie prašė magistrą, kad teiktųsi jiems duoti belaisvių sąrašą. Per maršalą tatai buvo padaryta, ir [magistras] per savo notarą pranešė [lietuvių] karaliams [belaisvių] vardus ir skaičių, ir [jų] buvo tiktai 36. Todėl karalius apėmė didelis skausmas ir jie verkė, nes niekados nebuvo patyrę tokio nuostolio.
O magistras, džiaugsmo kupinas, šlovino su saviškiais Dievą.
Be kitko, karalių Velykų išvakarėse buvo labai išgąsdinęs šernas.
FIKSUOTOJAS: Vygandas Marburgietis
FIKSAVIMO METAI: 1393-1394
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Spėjama, kad buvo rašoma kurioje nors pilyje netoli sienos su Lietuva.
FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Rašant Ordino istoriją nuo 1293 m. iki 1393 (1394) m.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 113-119
©: Vertimas Rimantas Jasas