NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=148&FId=317
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1851 originalus rankraštis iš M.Akelaičio rinkinio
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[IŠVADUOTA KARALIŪNAITĖ]
Strielčius labai bagotas mirdamas paliko sūnų vienturtį ir pačią. Po smerties tėvo sūnus strielčiavo.
Vieną rozą buvo jomarkas. Išleido motina savo sūnų, kad parduotų jautį, už katrą gavo penkiasdešimts rublių. Grįždamas namo, susitiko su vienu dieduku, kuris vedė labai gražų šunį, kokio niekad jis nematė.
– Klausyk, senuti, – tarė Strielčius, – parduok man tą šunį.
– Diedukas atsakė:
– Jei duosi už jį penkiasdešimts rublių, tai parduosiu.
Jaunikaitis pamislijęs užmokėjo jam, kiek norėjo.
Kaip tik pargrįžo, motina paklausė, kur pinigai. Jis parodė an šunies. Užpyko boba biskį, ale nieko nesakė.
Kitu sykiu vėl pardavė jautį už penkiasdešimts rublių, už katruos pirko šunį vėl no to diedo, pasitikės grįždamas. Jau motina rūžijo.
Trečiu sykiu pardavęs jautį, grįžo namo. Susitinka su anuo senuku, katras siūlino parduot šunį. Jaunikaitis atidavė visus, pinigus, kiek gavo už jautį, – penkiasdešimts rublių.
– Mano jaunikaiti, – pasakė senis, – mokėjai pinigus be jokio turgaus, o tai dovanosiu tau šitą krepšį strielčiškąjį. Jame yr dvylika knygučių ir tiek žvakučių. Ko tik užsimanysi – tik dirstelk in šitą krepšį, ir viską apturėsi.
Paskui pasisveikinę nuėjo žėdnas in savo pusę. (Tas senis buvo dievas.) Motina, pamačius trečią šunį, prade [jo] bartis, rūžyt.
– Koks tu esi gaspadorius, – pasakė, – tvartus pripilnysi šunimi! Eik tu sau, kad mano akys tave daugiau nematytų.
Jaunikaitis, paėmęs karabiną, parako, sušaukė savo šunis, užsikabino savo krepšį, išėjo. Vaikščiojo po didelius miestus, valgio ir visokių vigadų nebrokavo, ba krepšys buvo jo neišsemiamas skarbas.
Vieną rozą vaikščiojo pamarėm, kur buvo didelė giria. Žiūri, kad ponaitis, trumpai apsirėdęs, eina per mares kaip per ledą prie akroto, kuriam buvo karalius. Tas akrotas užsilaikė ant didelio akmenio, ir jokiu spasabu negalėjo nustumt akroto. Karalius, labai užpykęs ir nuliūdęs, pastanavijo atiduot geriausią savo daiktą tam, katras galėtų nustumt akrotą, ba jau tenai buvo apie penkias nedėlias. Velnias (ba nekas buvo anas ponaitis), matydamas pelną, nuėjo pas karalių ir prižadėjo jam, kad jei jis atiduos savo daiktą, katro nepaliko namie, tai ščėslyvai išves iš tos neščėsties. Pamislijęs karalius prižadėjo.
– Na, gerai, – tarė ledokas, – kaip tas daiktas turės penkiolika metų, liepsi atvest pas aną medį, kur toli matyt per langą nakties čėse.
Ale visą jų šneką girdėjo strielčiukas, ba jis, pamatęs ponaitį, kaip inėjo in akrotą, dirstelėjo in savo krepšį, kad pasidarytų laivelis, kuriuo nusiirtų pas akrotą. Insitėmijo viską, pargrįžo ant krašto. Velnias, eidamas atgal, šnairai dirstelėjo in strielčių.
Karalius pargrįžo namo. Kaip labai gailėjosi, kad pažadėjo šėtonui tą daiktą, ba rado užgimusią dukterį pirmturtę. Visi vinšavojo karaliui dukteries, ale jis buvo dideliam smūtke. Ne vienas ieškojo pričinios smūtko. Vieni sakė, kad turbūt nekantentas iš dukteries, kad serga, – nieks negalėjo išmanyt. Ba kaip darė parašus su velniu, nieks nežinojo, nebuvo pritamnas. Tik vienas Strielčius viską žinojo.
Jau duktė turėjo dešimts metų. Inmokino ją, kad, kaip vaikščios po sodą su karalium, kad apslobtų, o pati karalienė su kitais ponais pasikavo[jo] krūmuose, kad matytų ir girdėtų, ką karalius sakys, žiūrėdamas in smertį savo dukters, ba visi jau mislijo, kad duktė yra jo smūtku. Tik rozu puolė karaliūnaitė, neva apslobo ir sakė, kad jau mirs. Čia karalius, pakėlęs rankas, pasakė:
– Pone dieve, atimk ją pas save, kad netektų šėtonui. Visi išpuolė iš pašalių ir dasižinojo smūtką karaliaus.
Strielčius, palikęs marias, nuėjo in vieną dvarą labai toli no pamarės. Te užpuolė jį naktis, dėl to turėjo ieškot nakvynės. Nuėjo in pakajus pas pačią karalienę, ba te gyveno, ir prašė nakvynės. Pasidabojo jai labai suneš. Prašė jo, kad jis parduotų nors vieną.
– Ne, – atsakė Strielčius, – kad ir savo gyvastį patrotyčia, negaliu parduot.
Karalienė buvo našlė, o pakajuose valdėsi apė adyną dvyliktą velniai. Del to karalienė davė jam nakvynę pakajuose, mislydama, kad jį velniai paims, o suneš liks jai. Atsigulė Strielčius gražioj lovoj, suneš – prie lovos, o tarba po galvom buvo. Pabunda ir mato žmogų, ant jo tupi velnias su ragais ir laiko vadeles. Žmogus buvo pažebotas kaulu. O velnių krūva paskui lydėjo, tarpe katrų buvo anas velnias, kur darė parašus su karalium.
– Tu, strielčiuk, – pasakė, – visur esi pritamnas.
– Kas tavo per atvoga eit in tuos paką jus! – pasakė kiti.
– O tokia atvoga, – pasakė, – kad jūs nebijau.
– Gerai, kad mūs nebijai, eik paskui mus. – Atdarė vienasduris. – Eik, strielčiau, in šitą pakajų.
Strielčius kaip tik inėjo, prilipino žvakutę ir padėjo knygutę prie durių. Ir teip per dvylika pakajų jį vedė, o visur prilipino žvakutę ir knygutę padėjo prie durių.Na, ščėstis tavo! Būtų tave pirmos durys užmušę, kad nežvakutės ir knygutės.
Tai šnekant, prapuolė visi velniai, tik vienas žmogus liko, ant katro jodė.
– Kas esi per dvasia? – paklausė strielčius.
Atsakė, kad karalius.
– Geras žmogau, išganei mane nuo macies šėtonų, ba buvo teip uždėta: jei kas atsivožys pereit dvylika durių apė dvyliktą adyną, tąsyk būsiu išganytas, o tu tai viską padarei. Buvau labai griešnas, kai gyvenau ant svieto, lupau pinigus nuo žmonių.
– Čia parodė sienoj, katroj buvo geležinė bačka, pilna pinigų, kitoj vietoj po slenksčiu katilą.
– Tuos pinigus, prieteliau, indėk in du vežimus, pakinkyk in vieną ir in kitą šešetą arklių, su katrais da nieks nevažinėjo, paskui paleisk in svietą, tegul žmonės surinks savo pinigus. Tai pasakęs, padėkavojo savo geradėjui ir prapuolė. Ant rytojaus ateina karalienė. Nusidyvino labai, pamačius gyvą strielčių.
– Matai, jūs mylista, mislijote, kad aš prapulsiu – išganiau jūs patj iš rankų šėtonų. Dabar galėsit be baimės gyventie palociuj.
Paskui, išpildęs viską, ką prašė nabašnykas, išėjo. Ale suneš nė vieno nepardavė.
Vaikščiojo ilgą čėsą po svietą, darydamas cūdus su savo krepšiu. Atsiminė, kad jau artinasi čėsas eit in vietą, kur bus anas daiktas karaliaus atvestas, ba jis tuoj suprato, girdėdamas tąsyk ant akroto, koki daiktą prižadėjo karalius. Nuėjo in aną vietą, pasikavojo už didelio akmenio, kuris ten buvo, ir laukė biednos afieros. Žiūri, kad atvedė kamisorius karaliaus gražią panelę ir pririšo prie medžio, ba teip velnias liepė, o pats ko greičiausia pabėgo ir pasikavo[jo] toli už medžių teip, kad galėtų matyt,
kas su jąj pasidarys. Ale strielčiaus nematė. Ne už ilgio ateina šėtonas. Strielčius susitiko su juo.
– Iš tikro tu, strielčiau, visur esi pritamnas.
– O ką tu, durniau smailakulni, užginsi man! Na, sėskim, velne, ant šito akmenio, pašnekėsim biskį.
Velnias išėmė tabakierka:
– Mažu zaživosi tabokos?
Čia strielčius pažiūrėjo in vieną šunį – ar gali imt tabokos. Šuva linktelėjo galvą, kad gali imt. Pazaživojęs pamislijo, žiūrėdamas in savo krepšį, kad jo tabakierkoj būt taboka su tručyzna, čemeryčiais ir visokiais karčiais daiktais. Tuoj išsiėmęs tabakierka savo, siūlino velniui, pats neva imdamas. Velnias kaip tik užzaživojo, pradėjo čiaukšėt:
– Na, prieteliau, macnią taboką laikai!
– Koks aš tau prietelius, durniau! Velniai tavo prieteliai! – ba no velnio nesigadija priimt gero žodžio.
Strielčius pamislijo: kad velnias priliptų prie akmenio. Jau velnias norėjo šokt, kad pagriebtų karaliūnaitę, ale negalėjo pasijudyt. Strielčius nuėjo in girią išsipjaut dvylika lazdų aržuolinių. Pamatęs jį ateinantį kamisorius, ba tiesiog ėjo ant jo, – pabėgo: mislijo, kad jiedu abu velniai, ba negirdėjo jų šnekos per tolumą. Ateina pas karalių, pasakė, kad du velnius matė, katrie turbūt negali padalyt karaliūnaitę.
– Palikau, – pasakė, – te stovinčią dukterį jūs prie medžio, pats ką tik pabėgau. Ėjo ant manę vienas.
Strielčius atnešė dvylika lazdų, kuriom liuobė skūrą velniui – kanečniai norėjo, kad atiduotų parašą. Sumušė jau lazdas in skutulus, o velnias nemislija atiduot daiktą, katro strielčius norėjo. Sumušė vėl dvylika lazdų – jau velnias išėmė iš kišeniaus kokią kortelę. Strielčius nemokėjo skaityt – dirstelėjo in šunį, tas pakratė galvą, kad niekai.
– Insikišk in šikną tą kortelę.
Vėl lupo skūrą. Velnias kitą padavė kortelę, ale ir toj buvo niekai.
– Duok, icliau, ba tolei tave nepaleisiu, pakol neatiduosi! Jau sumušė trisdešimts šešias lazdas. Velnias negalėjo trivot, ba dvylikta netoli. Atidavė parašą – šuva linktelėjo galvą, kad geras. Strielčius paėmė už rankos karaliūnaitę, dirstelėjo in krepšį, kad velnias atsitrauktų. Šoko ledokas kaip perkūnas, pleškėjo per girią tiesiog in peklą teip, kad nespėjo prasilenkt medžių, kurie lūžo in visas šalis. (Taigi ir šiandie randam girioj daug kelių tiesių, linijom vadinamų. Tai jas kerta ir dabar, – velnias iš netyčių išmislijo.)
Potam strielčius parvedė gyvą karaliūnaitę. Ir buvo žentu karaliaus. Krepšys išmokino ji rašyt, skaityt ir šnekėt visokiais liežiuviais. Suneš ilgai jam slūžino. Vienas iš jų buvo melnykasr kitas – kalvis, o trečias – šinkorius, kuriuos teip jau už griekus (už didelius sukimus) pavertė ponas dievas in šunis. Atėjo ir jų galas pakūtos, už tai turėjo apleist savo prietelį.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 60-64, Nr. 19
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 19.