NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=147&FId=315
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Originalus rankraštis iš M.Akelaičio rinkinio 1860
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[GUDRI MERGINA]
Pas vieną poną buvo jaunas aucorius* . Davė ganyt jam ponas du šimtu avių ir kad už dviejų metų parvarytų visas avis ir kad parneštų tūkstantį rublių. Išsivarė pavasarį savo avis in didelę pievą ir te beganė.
Vieną rozą, sėdėdamas an kranto upelio, verkė ir bėdavojo, kaip čia turi padaryt. Pamatė jį jauna mergina.
– Ko verki, jaunikaiti? – pasakė. Jis apsakė jai viską.
– Ar tu žinai ką: an kitų metų avys turės avukus. Vilnas nukirpsi – pamatysi, kaip viską parduosi, apturėsi pinigus.
Ak, teip ir padarė. Labai nusidyvino ponas, kaip jam atidavė tūkstantį rublių. Paskui kanečniai klausė jo, kas ji teip mand-riai išmokino. Atsakė, kad viena mergina.
– Gerai, – atsakė ponas. – Nešk tu jai vieną valakną linų – tegul gi ji išaudžia stuką audeklo.
Mergina davė avinykui rykštutę iš šluotos, pasakė:
– Tegul tavo ponas duoda padaryt iš šitos rykštutės stakles.
Kitu sykiu davė ponas desėtką kiaušinių šutytų, kad iš jų višta išperėtų viščiukus. O mergina nusiuntė miežių šutytų, kad juos pasėtų, ba reiks viščiukams kruopų.
– Matyt, labai mandri mergina, – pasakė ponas.
Paskui avinykui liepė, kad jis jai pasakytų, kad ji ateitų in jo dvarą nė pėščia, nė raita, nė apsivilkus, nė nuoga, nė žiemą, nė vasarą. Mergina apsirėdė marška, kur gaudo žuvis, užsisėdo ant ožio, tai kojos siekė žemę, ir paėmė katiną. Kaip tik atjojo in pono dvarą, atsistojo tarpe rogių ir vežimų, tai znočijo – nė žiemą, nė vasarą. Paskui ponas liepė jai išeit ir liepė užpjudyt šunimi. Ale ji paleido katiną, katrą suneš nusivijo.
– Na, mergina, – pasakė ponas, – esi labai razumna, imsiu tave už pačią.
Teip ir padarė.
Vieną rozą ponas – pats – išvažiavo in kelionę, kur turėjo būt tris nedėlias, ir prisakė jai, kad nė jokių provų nedarytų, idant tas ponas buvo vaitu. Už kelių dienų ateina žmones ant provos. Ale kur ji iškęs neprovojus.
– Kokią turite provą? – paklausė.
– Esam mes du broliai, aš bagotas, o jis biednas. Daviau biedniokui jaučius art – perkūnas ėmė ir užmušė man jaučius.
– Gerai, kaip turės tavo brolis jaučius, tąsyk ark – perkūnas užmuš, – pasakė ponia.
–Kažin kada jis turės jaučius... Tuščia jo, dovanosiu jam.
– O tu kokią turi provą? – pasiklausė kromelnyko (ba toj provoj buvo).
– Tas biednas žmogus, eidamas in provą, pamatė, kaip mano arklys inklimpo in balą. Aš mūčijausi ir prašiau, kad man padėtų ištraukt arklį. Jis patraukė už uodegos ir nutraukė ją.
– Klausyk, – pasakė ponia, – duok tu jam arklį, tegul jis patol laiko pas save, pakol neataugs uodega.
– Nu, ir aš jam dovanoju, – pasakė kromelnykas.
– Kokia turi provą?
– Jis man numušė sprandą, – tarė melnykas.
– Kokiu spasabu?
– Tas melnykas stovėjo po tiltu savo, aš šokau no tilto ir tropijau ant jo.
– Tu, melnyke, eik, šok no tilto, o tu, biedniokai, stovėk po tiltu, tai numuši jam sprandą,
Tokiu spasabu padarė visas provas.
Kitu sykiu atėjo vėl žmones provotis, tai yra kromelnykas su kaimynu.
– Kokią gi tada turite provą? – paklausė ponia.
– Aš su šitų kromelnyku važiavau, jo buvo vežimas, o mano kumelė, kuri kelionėj apsikumeliavo. Dabar kromelnykas sako, kad prie vežimo priguli kumeliukas.
Ponia liepė išnešt ant vidurio dvaro ir, paėmus meškerę, gaudė žuvis.
– Poniute, – pasakė kromelnykas, – čia negali gaudyt žuvų, reik eit in vandenį.
– Matai, durniau, – pasakė sūdžia, – o kaip tai gali būt, kad vežimas turėtų kumelukus?
Parvažiuoja ponas – tuoj girdi, kad pati darė provas. Pasakė:
– Matai, kokia tu nepaslušna! Imk ko no geriausią daiktą ir važiuok man iš akių.
– Gerai, mano pone, – pasakė. – Atsigerkim nors vyno už mano ir tavo sveikatą.
Paskui ponas labai pasigėrė ir užmigo. Čia ponia liepė jį mie¬gantį innešti in karietą ir parvežė in savo tėviškę.
Pabunda [ponas] iš ryto – žiūri, kad kitoj vietoj guli.
– O tu šeima, ką tu padarei! – pasakė ponas.
– O ką aš galėjau imt no tave brangiausio? Ak, tu esi brangiausias.
Paskui zgadnai gyveno iki smert.
FIKSAVIMO METAI: 1981
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 18