NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=146&FId=311

PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1860 Originalus rankraštis iš M.Akelaičio rinkinio

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
[DU BROLIAI]

Vienas karalius neturėjo vaikų. Prisisapnavo jam, kad lieptų padaryt šilkų tinklą ir gaudyt žuvis mariose ir kad sugavęs žuvytę sidabrinę duotų suvalgyt savo pačiai. An rytojaus teip padarė, kaip sapnavo. Sugavo sidabrinę žuvytę ir davė kukarkai išvirt. Be to, karalius da turėjo kumelę – jau seną, ale da niekad neturėjo kumelių, kaliukę be šuniukų, paukščiukus* be paukščiukų.
Kukarka, bedarinėdama žuvytę, žarnas išmetė lauk – tuoj kaliukė suėdė. Žvynus paukščiukė sulesė, kumelė graužė pamatą, kur buvo išpiltos pamazgos. Potam išvirus pati paragavo ir nunešė karalienei. Už kelių adynų kukarka pavystė sūnų, o paskui karalienė. Furmonas rado du kumelius, kaliukė paturėjo du šuniukus, o paukščiukė – du paukštukus. Karaliūnaičiui ir sūnui kukarkos davė vardą Jonas. Augo raškažniai visi sutvėrimai. Vaikai užaugę mokinosi.
Vieną rozą išgirdo karalius, kad jo sūnus kaip prisiartina prie svetimų vaikų ir paima už jų kūno, tai tuojaus turi numirt. Karalius norėjo pats pamatyt, ar tai teisybė. Išvedė juos an spacieriaus ir liepė jiem prisikišt prie vaikučio, katras ėjo keliu. Už kelių adynų išgirdo, kad jau tas vaikutis numirė.
– Kad ma[n] dievas, – pasakė, – nedavė gerų vaikų (ba sūnų kukarkos pripažino už savo), tegul juos nogla, – liepė juos išvaryt.
– Palauk, tėvai, – pasakė, – atiduok mums arklius, paukščiukus ir šuniukus.
Karalius viską jiem atidavė. O jie paėmė karabinus, parako, užsisėdo an savo arklių, šuniukai ir paukščiukai paskui bėgo.
Prijojo grįžkelę. Čia pastanavijo persiskirt. Šovė abudu in aržuolą, kuris stovėjo an kryžiauno kelio, – vienas in tą pusę, kur sau aprinko kelią, o kitas in kitą pusę. Ir pasakė:
– Jei mudu nežinosim, ar gyvi esame, tai, priėję prie medžio,pažinsime, tai yra: jei iš ronos iššautos bėgs kraujai, tai būsim negyvi.
Tai pasakę, pasisveikino, nujojo savo keliais, o šunyčiai ir paukštukai persiskyrę bėgo paskui savo poną.
Jonas karaliūnaitis prijojo mažus girioj namelius, kur gyveno sena bobutė. Ale kad jau tąsyk buvo vakaras, turėjo pas ją pernakvot. Arklį paleido in didelį daržą, mūru aptvertą.
An rytojaus išėjo Jonas karaliūnaitis ant medžioklės. Pirmiausia jam in akis inpuolė zuikis su trimi vaikais. Jau norėjo nušaut, ale zuikis pradėjo šnekėt:
– Susimildamas, Jonai karaliūnaiti, nešauk: esu labai sena, o niekad vaikų neturėjau. Dovanosiu tau vieną, tik nešauk.
Jonas pristojo an to, paėmė vieną zuikutį. Paskui, prišaudęs paukščių, parėjo pas bobutę, o zuikutį inleido in daržą. Bobutei, labai pasidabojo Jonas, prašė, kad vis prie jos būtų. Prižadėjo, kad bus ir toliau.
An kitos dienos parsinešė laputę, gavęs tokiu spasabu, kaip zuikuti, toliau – vilkutį, meškutę ir levuką. Visos žvėrelės augo raškažniai tam sode, o Jonas džiaugėsi iš savo gyvenimo.
Vieną rozą, prabudęs labai anksti, pamatė – senutė vaikščiojanti nuogais keliais an žirnių ir poterius kalbanti.
– Kas tai yr? – pasiklausė. – Tu tokia sena an tokių mukų atsiduodi.
– Matai, teip yra, – atsakė. – Vienas ricierius užmušė smako vaiką. Jis perpykęs pasakė in karalių: ar nori, kad visa kara¬lystė būtų išpjauta, arba kad duotų savo vyriausią dukterį praryt.
Taigi šiandie, kaip saulė užtekės, karaliūnaitė bus praryta. Ale ta vieta toli: už šimto mylių pamaryje netoli miesto karaliaus stovi pirtis – tenui smakas turi ją rast. Tai da ne pats smakas, tik jo vaikas su trimi galvom, ba smakas turėjo trejetą mažų, su užmuštu per ricierių.
Jonas, tai išgirdęs, nematant bobai, išaštrino šoblę, paskui pasakė bobai, kad joja an medžioklės. Patiešinęs senutę, spustelėjo pentinais arklį – prapuolė kaip žaibas an dangaus. Už pusės mažu adynėlės jau pasveikino karaliūnaitę, katrą slūga karaliaus atvedė in pirtį.
– Ak, kibą tave dievas atnešė...
– Tylėk, karaliūnaitė, aš išganysiu tave. Ak, toli iki saulė užtekės, tuom tarpu aš užmigsiu. Kaip ateis smakas, pabudyk mane.
Už kelių valandėlių išgirdo karaliūnaitė žodžius smako:
– Išeik, karaliūnaite, kuri už visą karalystę esi afieravota. Budina budina Joną, o tas miega sau saldžiai. Paskui indūrė in ausį su špilka – ir pabudo. Nustvėręs šoblę, išėjo laukan. Smakas žiūri kreivom akim:
– O ką tu čia sakysi, šūdvabali? Mažu nori su manim eit an vainos?
– Del ko ne, gerai.
Smakas pakilo in viršų ir nori pult ant jo, ale anas prasišalino ir nukirto galvą. Kitu rozu pakilo – ir kitą nukirto, an galo – trečia. Smakas puolė negyvas. O Jonas inėjo in pirtį. Te karaliūnaitė prisiekė, kad niekieno nebus, kaip tik jo. Potam Jonas drūčiai užmigo.
Karalius nusiuntė slūgą pažiūrėt pas pirtį, ar neras nor kokį šlunką jo duktės, ba norėjo iškelt pagrabą. Slūga atėjęs rado gyvą karaliūnaitę. Išvedė ją laukan, paėmė buomą ir liepė jai prisiekt, kad jis ją išganė – jei neprisieks, tai užmuš. Karaliūnaitė pradėjo rėkt, ale Jonas negirdėjo per savo drūtą miegą. Slūga, paėmęs galvas smako, parvedė namo. Kas per džiaugsmas pasidarė po visą karalystę. Už kelių dienų liokajus apsiženijo.
Jonas, saldžiai išsimiegojęs, pargrįžo pas bobutę, katra dėkavojo už tokį gražų darbą. Smakas da labiau užpyko, patrotijęs kita vaiką. Išdavė vėl karaliui vaiką. Karalius pažadėjo vidutinę dukterį. Senutė vėl prieš saulės tekėjimą meldėsi. Prabudęs pasiklausė, dėl ko meldžiasi. Atsakė, kad šiandie karaliaus dukterį smakas praris.
– Ale čia, – pasakė, – neatsivožyk eit gint, ba smakas su penkiom galvom!
– Kur aš eisiu – toks ilgas kelias, tąsyk ko tik neprapuoliau. Bobutė užsnūdo, jis tuo čėsu paslapstom išjojo. O vėl in tą pačią grinčaitę. Užsnūdęs liepė, kad pabudytų, kaip smakas ateis. Ateina smakas su šturmais.
– Išeik, – sako, – toj, kuri esi dovanota už visą karalystę! Ledva ne ledva pabudino Joną, kuris užmušė ir šitą smaką.
Viskas teip pasidarė, kaip su anai dukteria. Vieną rozą labai anksti ir vėl jis mato bobą meldžiančias!
– Kas tai yr? – pasiklausė.
– Šiandie jauniausia duktė bus praryta, o mažu bus išniščyta visa karalystė, ba smakas labai užpyko, kad prapuolė jo vaikai, šiandie, šiandie jis pats praris. Neatsivožyk eit, ba smakas turi dvylika galvų!
Jonas neklausė bobos, aštrino sau šoblę, paskui sušaukė visas savo žvėres in stubą. Boba labai išsigando.
– Nesibijok, jie tau nieko [ne]darys. Pasisveikinęs su senute, pasakė:
– Jei tos žvėrys pradės graužt geležines duris (ba toj stubojbuvo geležinės), tai tąsyk paleisk.
Jonas trečiu rozu nujojo an vainos su smaku. Nujojęs rado toj pačioj grinčiutėj karaliūnaitę. Da buvo toli iki užtekėjimo saulės, dėl to atsigulė miegot ir liepė pabudyt, kaip smakas ateis. Ne už ilgio ateina smakas, spjaudydamas ugnia ir tardamas tuos žodžius:
– Išeik, karaliūnaitė, kuri esi afieravota už visą karalystę!
Karaliūnaitė nė jokiu spasabu negali išbudyt iš miegų savo išganytojo. Atsiminė, kad turi špilką, katraj indūrė jam in ausi. Tąsyk pabudęs griebė už šoblės, pažiūrėjo, ar aštri, paskui išėjo laukan. Smakas, pamatęs Joną, pasakė:
– O ko tu čia nori, skerdžiau. Jonas atsakė:
– Žinok, kad skerdžius lupa skūrą piemenim.
– O mažu tu, skerdžiuk, moki kokias štukas?
Tai sakant, pūkštelėjo ir užtiesė visą pievą, ten būnančią, variu. Ir Jonas mokėjo tokias štukas – pūkštelėjo ir užtiesė sidabru. Smakas kitu sykiu užtiesė auksu, o Jonas – deimentu.
– Na, tu vyresnis toj štukoj, – atsakė smakas. – O mažu eisim ant vainos?
– Del ko ne? – atsakė.
Sykiu smakas pakilo in padanges. Jau norėjo pult ant savo neprieteliaus, ale tas vienu rozu nukirto dvi galvas, katros, atgal pasikėlę, prigijo. Jau Jonas labai pailso, prašė smako atsilsio, tardamas:
– Karaliai vajavojasi, o atsilsį turi.
– Pas mane, – atsakė, – tik tiek yra atsilsio, pakol plaukas nudega.
Ir nenustojo muštis. Paskui pailso smakas, atsigulė ant žemės, o iš Jono ėjo kruvinas prakaitas. Potam paėmė čebatą, užprovino su akmenuku ir šovė. Tiesiog tropijo in langą bobos, kurią tąsyk pabudino barškėjimas lango. Žiūri boba, kad jau žvėrys baigia graužt duris. Atidarė – jos visos išbėgo kaip vėjas. Levas pradėjo uostyti, pasakė:
– Mūs ponas yra neščėsty – bėkim jam padėt!
– Laputė, paskui bėgdama:
– Palaukit manęs! – rėkė.
Pamatęs žvėreles, su kuriomis buvo paukštukas ir šuniukas, Jonas iš tolo džiaugėsi, o kaip prisiartino:
– Dabar, smake prakeiktas, – pasakė, – muškimės!
Smakas pakilo – tuoj nukirto dvi galvas, katras žvėrys neleido, kad prigytų. Ale iki paskutinę, vyriausią, nukirto, labai daug ji kaštavo. Smakas be galvų puolė ant žemės, o Jonas liežiuvius iš visų galvų išėmė ir pakavojo. O žvėrelėm liepė girioj pabėgiot. Pats atsigulė miegot, prisiekęs su karaliūnaite, kad ji niekieno nebus, kaip tik jo.
Karalius nusiuntė vėl slūgą, ar neras kokio šlunko, kad iškelt pagrabą. Slūga atėjęs rado miegantį Joną. Pagriebė jo pačio šoblę, šmaukšt ir nukirto jam galvą.
– Ką tu padarei, bestija! Ak, užmušei mano išgelbėtoją!
– Tylėk, ba tau pačiai nukirsiu galvą! Prisiek ma[n], kad aš tave išganiau, kitaip užmušiu tave.
Karaliūnaite prisiekė, ir parėjo namo. Slūga paėmė galvas smako. Karalius pažadėjo savo dukterį slūgai.
Žvėrys raskašavojo, ale lapė pasakė:
– Klausykit, aš juntu, kad mūs ponui yra kokia neščėstis.
– Bėgiok tik, – atsakė vilkas, – iki čėsas slūžija.
Pradėjo šuva nepakajyt, ba ir jis juto apie neščėsti savo pono. Pasakė:
– Bėkim ko greičiausia!
Atbėga ir randa negyvą. Koks verksmas pasidarė tarpe jų. Levas atsitūpė ir pasakė:
– Tu, zuiki, bebėgiodamas po moterų daržus, turi žinot tokia,žole, kur gali prigydyt ir gyvu stotis.
– Aš nežinau, laputė kiba: ji labai išmintinga, ji kaip kada piemenim iš rankų atima žąsį.
– Ir aš nežinau, – atsakė lapė, – kiba kūmas vilkas: jis išneša avį iš tvarto, jis išmintingesnis.
Vilkas jau neturėjo an ko pasakyt – apsiėmė. Ale kas jam galvoj. Nuėjęs kelias mylias, papjovė kumelę an pievos, priėdęs, gerai mėsos, išrito visas žarnas ir atsigulė griobuose kumelės. Už kelių valandėlių atlėkė varnas su savo dviem vaikais ant mėsos. Kaip tik atsitūpė, vilkas tuom tarpu capt ir sugavo vaikus.
– Susimildamas, – prašė varnas, – ko tik norėsi, padarysiu, tik atiduok man vaikus. Esu senas ir pirmąsyk turiu vaikus.
– Na, gerai, – tarė vilkas. – Atnešk man vandenio gydomo ir ką padaro gyvu užmuštą žmogų ar žvėrį.
– Padarysiu, ale man labai daug kaštuos, ba kur tie vandenai, reikia lėkt per kalnus degančius.
Tai pasakęs, paliko vaikus apiekoj vilko. Nulėkė. Per tris dienas ir naktis keliavo per kalnus, o atlėkęs in vietą, pasistorojo dvi bonkutes. Ale šuliniai buvo užrakyti. An jo ščėsties, slūga atėjo vandenio. Kaip tik atidarė, varnas pasėmė abiejų vandenų, ir vėl pasileido in kelionę. Atlėkt buvo smagu, ba tuščiom, ale dabar varnas ką tik perlėkė per kalnus – mažai kas liko plunksnų. Jau turėjo eit pėsčias. Netoli vilko priėjo, ale tas knapt ir nukando galvą varniukui.
– Oi tu bedūšnyke! Tiek mukų turėjau, iki atnešiau, o tu taip padarei.
– Palauk, prieteliau, – atsakė vilkas. – Mažu tu kur iš balos, pasėmei vandenio ir sparnus sau apsvilinai, nori mane prigauti. Jei tavo vaikui pamačys, tai ir mano ponui pamačys.
Tuoj pridėjo galvą, užpylė vandeniu gydomu – galva prigijo, užpylė kitu vandeniu – varniukas atgijo. Paėmė bonkutes, ale nemokėjo nešt.
– Klausyk, varne, išlesk man akis ir instatyk ten bonkutes.
Varnas viską išpildė. Eina vilkas, klaidžiodamas po visas šalis. Laukia levas, ale vilko nematyt. Siunčia zuikį ieškot. Randa jį klaidžiojantį.
– O kas tau yra, kūmai? – paklausė.
– Tegul jus velniai, su jūs ponu – pražudinau akis.
– Na, insikąsk ma[n] už uodegos.
Čia zuikutis norė[jo] peršokt per kelmelį – ėmė vilkas ir nukando uodegą, paskui nubėgo keikdamas (užtai ir dabar zuikiai turi trumpas uodegas). Nusiuntė laputę, tos uodega kaip šluota – parvedė vilką.
– Palauk, – tarė levas. – Mažu tu kaži kokio vandenio atnešei.
Tuoj levas užpylė biskį ant akių vilko – atsirado akys, ale nešviesios. Paskui patepė kitu vandeniu – vilkas vėl teip matė, kaip pirma. Paskui patepė savo ponui – tuoj prigijo galva, o kaip kitu patepė – atgijo.
Oi, kam mane, – pasakė, – pabudinot? Aš teip saldžiai miegojau.
Oi tavo miegas buvo, – atsakė žvėrys.
Slūga karaliaus, parvedęs gyvą karaliūnaitę, – padarė jį karalius vyriausią po savo asabai. Ale slūga, arba žentas, bijodamas, kad karaliūnaitę kada nenueitų pas kūną ano išganytojo, ba slūga už kelių dienų nuėjo jį pakast. Ale jau nerado ir bijojo, kad jis neateitų in miestą, dėl to liepė apstatyt visą miestą varta Žalnierių.
Vieną rozą Jonas surašė gromatą ir siuntė zuikutį pas karaliūnaitę. Žalnieriai norėjo šaut zuikutį, ale vienas Žalnierius pasakė:
– Duokit pakajų, dabar nevalna nė pačtom eit, tai zuikius mokina nešt gromatas.
Zuikutis ščėslyvai perėjo per dvarą ir padavė karaliūnaitei tąj[ą] gromatą, kuri surašius nusiuntė vėl per ji, pavalgydinus zuikuti. Toj gromatoj buvo parašyta, kad ne už ilgo bus šliūbas su slūga ir kad biskį palauktų, iki ji susimislys, kokiu spasabu jis gali ateit.
Kitu rozu labai prašė vilkas, kad jį leistų su gromatą.
– Škada man tavę, – pasakė Jonas. – Tave visi muš, suneš pjaus.
Ale vilkas per ilgus prašymus apturėjo tą loską. Vilkas pirmiausia, inėjęs in dvarą karaliaus, nuėjo in kuknią. Žiūri, kad kukoriaus nėra, tik šunytis suka pečenką. Tuoj šunyti pagriebęs inmetė in statinę su pamazgom, o pečenką suėdė. Paskui pasisylinęs nunešė gromatą. Karaliūnaitė davė vilkui paėst, o paskui davė gromatą. Jonas perskaitęs toj rado:
– No marių prie miesto nėra vartos užstatytos – te galėsi ateitin miestą.
Paleido savo žvėreles, padėkavojo jom, o pats pamarėm padarė sau kelią, kur gavosi in miestą. Čia pirmiausia pamatė karaliūnaitę.
Vieną rozą pradėjo karaliūnaitę dūsaut, verkt. Karalius kanečnai prašė pričinios.
– Kad prisiekiau, dėlto pasakysiu tau, tėve. Tas mūs slūga – tai ne jis mane išganė nuo smako, tik kas kitas.
– O kas? – pasiklausė karalius.
Čia karaliūnaitę atidarė duris, ir inėjo Jonas, kuris viską apsakė, kas pasidarė, kad slūga neva išganė. O jau ant rytoj austurėjo būt šliūbas su slūga.
Karalius vakare suprašė daug svečių, ale Jonui liepė stovėt pašaliniam pakajuj ir kaip bus pašauktas, kad išeitų. O karalius teip pasakė in svečius:
– Turėjau aš aukso raktą, kuris man prapuolė. Daviau kitą,padaryt, ale naujas ne teip buvo geras. Už nejokio čėso atsiran da senas raktas. Tai dabar katruo turiu rakyt?
Visi atsakė, ir slūga, ateinantis žentas, kad seną imtų.
– Tai gerai, aš turiu, – atsakė karalius, – seną žentą, kuris ma[n] geresnis.
Tuoj durys atsidarė, ir inėjo ricierius. Slūga šnairai dirstelėjo-ir pasakė:
– Kokius turi znokus, kad smaką užmušei?
– O tu kokius turi? – anas atsakė.
Tuoj slūga atnešė dvylika galvų ir visiem parodė. O Jonas pasakė:
– Pažiūrėk, kas tose galvose yra.
Atsakė, kad liežiuviai. Žiūri visi, kad liežiuvių nėr. O Jonas išėmė iš kišeniaus liežiuvius.
– Aš turbūt pirmiau buvau prie vainos smako, – atsakė Jo¬nas.– Pasakyk, prieteliau, katra iš šitų galvų vyriausia?
Atsakė slūga:
– Kad visos lygios.
– Nedovanosiu tau, – tarė Jonas. – Anie du apgavo karalių – dovanoju jiem, ba ma[n] smierties nedarė, o tau niekad!
An rytojaus liepė Jonas inkast keturis stulpus, an viršaus pritaisyt krėslą, kur pasodino karaliūnaitę. Davė savo priešininkui šoblę, paėmė vyriausią galvą smako, pridėjo liežiuvį, užpylė vandenais, kuriais buvo išganytas nuo smerties. Tuoj atsistojo visas smakas su viena galva. Tada Jonas pasakė:
– Smake šėtone, imk karaliūnaitę, kuri už karalystę yr afieravota, o tu gink.
Jau smakas pakilo, ale pamatė, kad čia nori gint slūga, – kaip puls rozu ir nutraukė koją. Kitu rozu pakilo smakas, jau išsižiojo ties karaliūnaitę. Ale suriko visi ponai. Jonas, pagriebęs šoblę, užmušė smaką. Už kelių dienų apsiženijo su karaliūnaitę.
Vieną rozą užsimanė karaliaus žentas ant medžioklės, ale visi nenorėjo jo leist, dėl to vienas paslapstom išjojo ant savo arklio, o paukštukas su šunyčiu vis paskui jį bėgiojo. Pamatė stirną, ale toj vis negerai po šūviu buvo, dėl to turėjo vytis. Tik rozu stirna prapuolė, o Jonas žiūro apė save vandenį, katro nė galo, nė krašto nematyt, ir tik stovi ant mažiukės salos, kur tik jis su arkliu [ir] šunyčiu prie nedidelio medžio gali išsitekt. Girdi, kad dejuoja žmogus. Pakėlė galvą – mato, kad sena boba tupi medyje. '
– Eikš čia pas mane, bobute, bus mum ramiau.
– Oi sūneli, kas čia pasidarė? Aš rinkau uogas ir ką tik spėjau inlipt in šitą medį no vandenio. Jau dabar pasimažino vandenio, eičia pas tave, ale bijau šunyčio tavo. Duok ma[n] savo plaukų, tai aš ne teip bijosiu.
Jonas nemislijo apie nė jokį zdrodą, ištraukė vieną žiupsnį savo plaukų ir padavė. Tuoj jis, jo arklys, šunytis ir paukštukas pavirto in akmenius. Boba buvo ragana. Laukė visi Jono, ieškojo, ale [ne]randa. Vėl smūtkas pasidarė visoj karalystėj.
Anas Jonas, kukarkos sūnus, atsiminė ant medžio. Randa iš ronos medžio einantį kraują.
– Jau mano brolelis, – pasakė, – negyvas.Joja keliu, kur nukeliavo jo brolis. Bobutė, pamačius iš tolo, džiaugėsi, mislijo, kad tas pats Jonas, kur buvo pas ją, ba abudu buvo padabni in save, teip kaip vienas, navet arkliai ir šunyčiai su paukštukais buvo visi kaip vienas.
– Oi mano prieteliau karaliūnaiti, – tarė bobutė, – koks tu esi didelis žmogus. Užmušei visus smakus, dabar esi žentų karaliaus. Ale pasidarė smūtkas vėl mūs karalystėj: visi mislija, kad jau prapuolei. Dabar vėl matau tave gyvą.
Jonas klausės, nusidyvino dūšioj, kad jo brolis tokiu ščėslyvu stojosi.
– Iš tikro aš jau užsimiršau, kur čia jodinėjau ant vainos su smaku. Jočia pas karalių, ale nežinau kelio.
– Ak, tai da labai seniai, – atsakė bobutė, – kaip tu išganei karaliūnaites, – reikė tau užsimiršt! Jokie čia ant rytų, te yra miestas karaliaus.
Pasisveikinęs nujojo. Kaip tik injojo in miestą, visi džiaugėsi, pamatę karaliaus žentą. O karalius nežinojo, ką daryt iš džiaugsmo.
Ir tas užsimanė medžiot. Karalius neleido, bet per didelį norą leido jį. Vėl toj pati stirna jam pasirodė, o čia vis nesmagiai po ranka. Tik sykiu prapuolė stirna, ir pamatė apie save vandenį be galo, be krašto. Tik liko mažiukė sala, an katros buvo medis ir keturi akmenukai. Girdi dejavimą žmogaus. Žiūri, kad boba tupi medyje.
– Eikš čia, bobute, bus mum abiem ramiau.
– Bijau aš tavo šunyčio. Kibą duosi man biskį savo plaukų.
Čia Jonas, stovėdamas prie arklio, neva savo imdamas plaukus, išpešė arklio. Kaip tik padavė jai, tuoj arklys pavirto in akmenį. Paskui sugavo bobą ir patol mušė su šoble, iki nepadarė iš akmenų gyvus daiktus. Per ilgus plakimus ragana padarė.
– Matai, brolau, aš už tave razumnesnis, ba viena adyna vyresnis. Ale klausyk, aš su tavo pačia gulėjau.
Čia karaliūnaitis šoko an savo brolio su šoble.
– Nebijok, tarpe mūs padėjau kardą.
Paskui išpėrė skūrą raganai, parjojo in dvarą karaliaus. Pati nori pasisveikint, ale nežino, su katruo, ba abu kaip vienas. Apsakė karaliui, kas jie per vieni, ir apsiliko abudu dvare karaliaus.

FIKSAVIMO METAI: 1981

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 48-57, Nr. 17

PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 17

Atgal