NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=145&FId=308

PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1860 originalus rankraštis iš M.Akelaičio rinkinio

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
[JONAS MEŠKAUSIS]

Vieno gaspadoriaus duktė išėjo uogaut in girią, kur paklydo. Meškinas bevaikščiodamas sugavęs ją. Nuvedė in savo urvą ir užrito duris dideliu akmeniu. Už metų apdovanojo ją sūneliu, kuriam davė vardą Jonas Meškausis, ba visas buvo padabnas in žmogų, tik ausis meškos turėjo.
Tas vaikelis, turėdamas penkis metus, atrišdavo akmenį nuo durių. Meškinas, parėjęs namo, randa kitaip akmenį atverstą ir klausia, ar čia kas neateina. Jie atsakydavo, kad razbainykai nori atversi. Tąsyk meškinas užrito dusyk sunkesnį akmenį. Jonas, turėdamas penkiolika metų, bovijosi su akmeniu kaip su obuoliu, o už dviejų metu pastanavijo pabėgt su savo motina. Tėvas vėl rado kitaip akmenį – užrito da sunkesnį, ale ir tas jam nieko neznočijo. Vieną rozą paėmė daug pinigų savo tėvo ir išbėgo.
Meškinas parbėgąs štai neranda. Pradėjo uostyt in visas šalis, o radęs pėdas, vijosi. Jonas, pamatęs tėvą vejantį, sustojo. Kaip prisiartino, pradėjo imtis. Paskui Jonas, paėmęs tėvą už pasturgalinių kojų, sutrupino in medį visus kaulus. Motiną savo parvedė in jos namus. Te pabuvo kelis metus, pasileido in svietą ieškot daugiau tokių drūtų, kaip jis buvo. Davė nukalt lazdą geležinę labai storą.
Bevendravodamas pamatė an kelio prieš didelį kalną stovėdama žmogų su špatu. Žmonės, norėdami pervažiuot kalną, užmokėdavo jam, o jis, pakišęs špatą po kalnu, atversdavo kalną. Jonas neiškentė neprakalbydamas jo:
– Teip jau, – pasakė, – prieteliau, turi ir tu parako šikno.
Ir pasisveikino abudu. Paskui davė pabandyt savo lazdos, ale jam buvo per sunki.
– Ką tu čia, – pasakė, – išstovėsi prie kalno. Esame abudu drūti – eikim vendravot.
Teip pasakę, nuėjo. Pamatė prie kuznios kalvi, kuris pynė iš štangos šaltos lenciūgą. Ir tą prikalbino pas save. Dabar trise vendravojo: Jonas Meškausis, Kalnavertis ir Geležmentis.
Priėjo girią, katroj buvo dvaras užkeiktas. Ale buvo jau vakaras, turėjo ten nakvot. An rytojaus užsimanė valgyt, o čia nieko nėr. Tada Jonas su Geležmenčiu išėjo medžiot in girią. Kaip tik pamatys ar zuikį, ar stirną, vis su lazda užmuša. Tuoj vieną zuiki parnešė Geležmentis, palikes Joną, ir liepė Kalnaverčiui išvirt, o pats pargrįžo in giria. Kalnavertis rado puodą ir užkaitė valgyt. Tuo rozu atsirito kubuldė su ilga barzda ir prašė, kad perkeltų per slankstį.
– Ko čia, dėde, nori?
– Mano prieteliau, grybaudamas po girią, Jakai, sušalau. Pametęs grybus, atėjau šičia.
Kalnavertis pasodino jį an kaminėlio. Paskui pradėjo ragaut valgio. Senutis prašė, kad ir jam pavelytų ką suvalgyt. Pripylė jam in čerpukę* sriubos su šmoteliu mėsos. Diedukas, valgydamas mėsą, lapt ir išleido iš rankų. Kalnavertis lenkėsi paduot. Tuo rozu senis jam – už sprando. Tąsyk pradėjo imtis. Kalnavertis vyniojosi kaip žaltys, bet nepadarė nieko. Kubuldė išpjovė jam diržą iš pečių ir pripylė in roną miežpelių, o iš puodo viską išpylė ir pati išbėgo.
Parėjo aniedu čia – niekur nieko: sarmata jam prisipažint, kad tokiam drūtam teip pasidarė. Išsiteisino kaip galėdamas.
An kitos dienos paliko Geležmentį, ale ir tam teip kubuldė padarė. An trečios dienos liko Jonas. Tiedu medžiodami prisipažino, kas jiems prisitaikė:
– Tegul, – pasakė, – ir jam tas diedas išlups diržą.
Jonas kaip tik pradėjo virt, štai tas pats diedas atėjo ir prašė, kad užkeltų an mūrelio.
– Ko čia, icliau, nori? – pasakė.
– Susimildamas, esu labai sušalęs.
Paėmęs už barzdos, užkėlė.
– Mažu turi ką suvalgyt?
Paėmęs savo lazda, pagrasino:
– Negana, ką sušilsi, da tau valgyt reikia!
Dėlto davė šmotelį mėsos. Diedas valgydamas išleido iš nagų.
– O tu, icliau, mėtysi čia mėsą! – ir pasilenkė mėsos. Diedas lapt jam už sprando. Ir per dideles mūkas išsivyniojo. Pagriebęs lazdą, išmušė labai skūrą, o paskui praskėlė kirviu kelmą, katras buvo ant kiemo, ir inspraudė barzdą.
Pareina tavorščiai – nusidyvino labai, kaip pamatė gatavą valgį.
– Matote jus, durniai, tas diedas turėjo jum gerai išlupt skūrą!
– Teisybė, – atsakė.
– Eikime ant kiemo, parodysiu jum tą diedą.
Žiūri, kad jau kubuldos nėra – kelmą išlupus, pabėgo. Tik paliko kruvinas pėdas. Pavalgė pietus, ėjo sliedu ir rado olą po senu aržuolu.
– Dabar, prieteliai, – pasakė Jonas, – katras atsivožysim lįst in tą skylę?
–O ką, – atsakė, – kibą jum čia išpuola eit.
Tuoj Geležmenčiui liepė atnešt iš dvaro geležies, kad nupintų lopšiuką ir lenciūgą. Paskui inleido jį su lazda. Liepė jiem laukt, pakol nepargrįš.
Inėjo jis in kitą svietą – nieko nematyt: vienoj pusėj buvo marios, o kitoj – dideli kalnai iki debesų. Pirmiausia pamatė gražų dvarą su aukso stogais. Nuėjo in jį ir sutiko gražią panelę. Toj labai nusidyvino, pamačius žmogų, džiaugėsi iš jo labai.
– Pasakyk, prieteliau, ar ne tu sumušei mano poną, ba jis dabar labai serga?
– Aš, – atsakė, – atėjau jį užmušt. Už ką tu čia pakūtavoji? – paklausė Jonas.
– Mes čia esame trys seserys, toliau yra du dvarai. Mūs tėvas buvo karalium, ale už griekus savo paėmė jį velniai, o mes dabar prakeiktos.
Jiem bešnekant, išeina ponas – velnias, dirsteli šnairai in savo neprietelių. Davė jiem pietus: velniui aukso torielkoj, o svečiui – sidabrinėj. Brūkšt Jonas ir sau pastatė aukso, o jam davė savo:
– Už ką tam bestijai aukso torielkoj!
Po pietų velnias išėjo an žyriaus. Karaliūnaitė pasakė:
– Vargiai tu jį užmuši. Eikim in aną pakajų – te yra dvi statinės vandenio. Vienoj yra tokis vanduo, kad kaip atsigeria, tai labiau drūtesnis pasidaro, o kitoj – prastas. – Ale vanduo drūtas stovėjo prie sienos. – Permainyk tu jį. – Ką jis ir padarė.
Parėjo velnias ir pasiklausė, ko jis nori. Atsakė, kad jį užmušt. Ir prasidėjo didelė vaina, prakaitas liejosi iš abiejų. Velnias nubėgo in pakajų vandenio gert, Jonas paskui nuėjo. Atsigėrę vandenio, vėl mušėsi. Tik rozu Jonas kaip dengė ant žemės velnią – net jo kulnys sulindo in žemę. Paskui sumušė su savo lazda in skutulus. An galo sudėjo šmotelius in katilą ir per tris dienas šutino. Ir tokiu spasabu nugalėjo velnią.
Paskui pana nuvedė pas savo seseris, kad pamatytų jos savo išganytoją.
– Dabar esam ščėslyvos, – pasakė. – Nieko mum nereik, tik pamatyt aną svietą.
– Paklausyk, – pasakė vyriausia, – nueik in vieną pakajų, ten rasi an lango tris perpjautus kiaušinius deimento. Sudėk juos į krūvą ir insikišk in kišenių.
Jonas, nuėjęs in pakajų, sudėjo kiaušinius – žiūri, kad jau tų dvarų nėra. Atvožia – vėl atsiranda.
– Nesirūpyk, – pasakė, – aš išganiau, aš išvesiu jus in aną svietą.
Nuvedė visas tris prie skylės, kur karojo ragažė geležinė, insodino vieną ir pajudino lenciūgą – tuoj tavorščiai užtraukė. Ir teip visas tris atprovijo. Tavorščiai, pamatę gražias panas, susimislijo nutrotyt Joną. Nuleido ragažę. Ale Jonas ne durnius – padėjo tik lazdą, o pats atsitraukė. Kaip tik in pusę skylės užvindavo, paleido ragažę su lenciūgu.
– O jūs bedūšnykai, – pasakė, – dievas jus už tai pakoros!
Kiaušiniai – dvarai – liko pas jį. O tavorščiai, grasydami smerčia, panom liepė prisiekt, kad jie jas išganė.
Jonas verkdamas vaikščiojo, ieškodamas vietos, kur išeit. Vieną sykį pakilo didelis lietus su ledais. Atsistojo po medžiu ir išgirdo didelį klykimą. Pakėlė galvą – štai mato grifo lizdą medy ir tris mažus grifukus. Užlipo an lizdo ir uždengė juos su savo sermėga nuo lietaus, o pats pasikavojo terp kalnų. Parlėkė grifas – net medžiai ūžė. Kaip nusitiešino, pamatęs savo vaikus gyvus.
– Vaikai, pasakykit, kas jus uždengė nuo ledų.
Pasakė, kad žmogus.
– Kur esi, prieteliau? – pasakė grifas. – Atsiliepk, aš tau nieko nedarysiu.
Ne už ilgo Jonas pasirodė.
– Pasakyk, žmogau, ko reikalauji už savo geradėjystes, ba aš turiu šimtą metų ir pirmąsyk turiu vaikus.
–Nieko nereikalauju, kad tik perneštum mane per šitas mares in aną svietą.
– Gerai,– atsakė, – kad ir man bus labai sunku, kaštuos sveikatos, padarysiu tau tą loską. Tik prigaudyk daug žvėrių, kad aš turėčiau kuo pasisylyt ant kelio.
Jonas per nedėlią mušė su lazda visokias žvėres ir krovė in skūras. Grifas, palikęs maisto savo vaikam, liepė kraut an savą mėsą, tardamas:
– Kaip tik aš atsigrįšiu, tu mesk ma[n] in nastrus šmotą mėsos.
Lėkė per tris dienas ir naktis per tas marias. Jau netoli krašto, mažu kaip trys mylios, – neteko Jonas mėsos. Sykį grifas dirstelėjo, kitąsyk – nieko negauna.
– Susimildamas, Jonai, – pasakė, – ieškok mėsos, ba prapulsim abudu.
Jonas nupjovė sau blauzdą ir atidavė. Išlėkė an krašto – grifas puolė an žemės pailsęs. Atsilsėjęs biskį, pasiklausė, iš kur gavo mėsos teip gardžios, ką ant galo jam davė. Atsakė, kad išpjovė sau kulšį.
– Tei kad būčia žinojęs, būčia suėdęs visą tave.
Grifas pasikėlė, atsikrankštė ir išmetė kulšies tą šmotelį, paskui pridėjo prie kojos, prispaudė, ir vėl prigijo.
Jonas padėkavojęs nuėjo ieškot savo tavorščių. Už kelių nedėlių bet atrado. O jau tavorščiai rengėsi in šliūbą. Nukorojo juos labai, pats apsiženijo su vyriausia, o tavorščiai – su anom. Dovanojo abiem po dvarą, katruos turėjo pas save kiaušiniuose.

FIKSAVIMO METAI: 1981

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 44-48, Nr. 16

©: Adaptavimas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 16

Atgal