NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9522&OId=6717
PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Vynas kupčius turieja vynturtį sūnų, didelį tinginį. Vyną kartą motyna užmani aną siunsti ant uždarbies. Įdavi anam šimtą rublių. Šis, pajėmįs tus piningus, gierė gierė, kol prigierė. Nebtekįs piningų, eidams namin, patika rakalį bevedant šunį kartų. Pradiej prašyti:
– Nekark, nekark to šunelia, geriaus man pardūk.
Šis, atpirkįs už berlinką, parsivedi šunį. Motyna, pamačius pareinantį sūnų, klaus:
– Kami tava grūdai, kur supirkai už šimtą rublių?
Šis atsaki:
– Motin, dūk antrą šimtą rublių, o aš vynkartu parvešu visus grūdus.
Motyna antrą šimtą įdavi. Šis viel išejįs gierė, gierė, kol pragierė. Eidams numin, sutink katį bevedont pri rakalia. Viel pradiej prašyti:
– Nekark, nekark, pardūk man.
Tinginys sūnus, ir tun nupirkįs už du šeštoku, eina numin, vedėns katę. Motina išvyda sūnų pareinantį be grūdun, pradiej ant jo šaukti:
– Kame tava rugiai už du šimtu rublių?
Sūnus saka:
– Tyliek, nešauk, aš vynkartu parvešu už du šimtu rublių. Dūkš tretį šimtą rublių!
Tinginys sūnus, pajemįs tretį šimtą rublių, išejįs ant kupčystės, atrada žmogų dalgį bekalantį, ant akmens pasidėjusį, ir saka tam žmogu:
– Kam tan gelžį daužā? – O jis nebuva matįs dalgia. – Pardūk man.
– Ne, – saka, – aš tau dalgia nepardūsu, aš, – saka, – pjausu gyvatę su tu dalgiu.
Vynturtis sūnus pradiej melsti:
– Nepjauk, nepjauk, geresniai man pardūk.
Tas atsaki atpirkįs. Šis:
– Kami yra?
– Girio ant akmens.
Šis, užmokiejįs tris patreinius*, nuskieblina į girę. Atradįs ant akmens guliantį didelį gyvatę, mislijos nupirkįs. Priejįs glostiniej kaip gerą daiktą. Tiktai užt gyvatė anam ant kaklą ir apsivynioja. Šis tiktā kopt su rankoms ir partraukė pusiau. Kaip partraukė pusiau, iššoka graži pana – mat buvusi prakeikta karalaitė:
– Dieku, – saka, – tau, kad tu mani išgelbiej. Šimtą metų išguliejau ant to akmens. Dabar, – saka, – nuvesk mani pri mana tieva karaliaus, o ką tikt nu ano prašysi, vis gausi. Bet neprašyk kita nieka, kaip tiktai žiedą su dvyleka akių, katran tur karalius ant rankos.
Šis nuvedįs karalaitę atidavė karaliu. Karalius už tan ano gerumą siūla anam pusį karalystės. Šis sakos nenorians. Potam siūlą anam brangius arklius ir vežimą. Šis atsaki nenorians. Tada klaus karalius:
– Ko tu nori?
Tinginys pasisakė norians žieda nu karaliaus rankos su dvyleka akių. Karalius paklausįs:
– Kur tu diesi žiedą?
Šis:
– Et, – saka, – bili turiesu.
Karalius atidavė anam žiedą. Šis, pajemįs žiedą, išspūdina namin. Beeidamas atminė, kad nežinąs, kon daryti su tu žiedu. Grinžt pri karalaitės klaustis rodos, kon daryti su žiedu. Karalaitė parodė jam, kad pasuktų dvyleką šrubelių, tada iššoks dvyleka žalnierių, ir ko tiktai nories, tie žalnieriai padarys. Vynturtis sūnus tujau atsuka dvyleką šrubelių, ir iššoka dvyleka žalnierių. Šis tujau prisaki tiems žalnieriams:
– Kad būtų man kuo geriausis vežimas ir gražiausi arkliai su važnyčia!
Žalnieriams tun visą padarius, šis, įsiedįs į vežimą, išvažiava pas tievų. Parvažiavęs pri tievų, matydamos tokiu gudriu palikįs, pasisukinieja šrubelius, esančius ant žieda, – žalnieriai iššoken pritaisė visokių brangių akmenų. Sūnus tus akmenus surinkįs suriša į ryšį, parišįs motynai po kakla, siunt pri karaliaus, kad už ano leistų sava dukterį. Šio motyna, su kālėnškrabiais apsisiautusi, nueja pri karaliaus, praša kloniodamos, į visas šalis kinkūdama, kad leistų karalius sava dukterį už jos sūnaus. Bekinkūjanti išbira iš po kaklą brongias dovenos karaliu. Karalius saka:
– Eik, kur aš leisu sava dukterį už kupčiaus sūnaus! Nebent jei ansai iškels akmenį, esantį mariosi ant salos, diduma kaip kalną.
Šis, nuejįs į pamarį, pasuka šrubelius, esančius ant žiedu, – žalnieriai iššoken atverti akmenį, pats pri karaliaus nuvažiava. Bet kaip tikt atverti akmenį, ir nebišaušt – visados palika naktis. Karalius, matyčiams kupčiaus sūnaus gudrumą, saka:
– Eik tu nu mana galvos, imk tu mana dukterį!
Šis, pajemįs karalaitę, išvažiava ant salos akmens atgal užristi. Pasuka šrubelius ant žieda – žalnieriai iššoken užverti akminą, ir viel diena išauša. Karalaitė klaus sava jaunikia:
– Iš kur turi tokią galybę?
Jaunikis pasisakė:
– Iš to žieda.
Šiam užmigus jaunavedi karalaitė pagavo nu ano žiedą, pasukiniej šrubelius – iššoken žalnieriai pritaisi anai vežimą su arkliais ir geriausį vieškelį. Ši nuvažiava pas pirmoją jaunikį, su katru ana pirmu buva suderiejusi.
Vynturtis sūnus, iš miega pakirdįs, nieka daugiaus nebturieja pri savįs, kaip tiktai šunį ir katę, katrus nu rakalio buva išpirkįs. O kur tinginys pasilika beviepsąs, tinai veisies daugybė žiurkių. Šū su kate pradiej baisiai skersti tas žiurkes. Žiurkės, matydamos, kad joms artinasi gals, pradiej po visą svietą it pačta važinietis, kad žiedą atrasti ir katē su šunimi atidūti. Par ilgą laiką žiurkės pasergiej – turianti žiedą ano pati. Bet kaip reik atimti tun žiedą nu karalaitės, kad ana eidama gulti burnõ laika? Žiurki susivolioja po purvyną ir ūdegą pasimirki gan į tirštą purvyną. Karalaitē užmigus žiurki, rieplindama par padušką, tiktai brukš parbraukė su purvina ūdega par dantis. Karalaitė pradiej spjaudytis ir išspjovė žiedą. Žiurkė, capt pagavusi, nubogina ir katē atidavi, kad katė žiurkių nebipjautų, o katė, ku greitesniai prijemusi nu žiurkis žiedą, plaukė par jūrą. Bet šuo, gindamos katį, vis klausi:
– Ar turi žiedą?
Katė norieja pasakyti, kad turianti žiedą, išsižioja, tu tarpu žieds pliumt įkrita į vandenį. O katė, vos išplaukus par jūrą ir į medį įlipusi, pasaki šuni, kad nebturianti žieda. Del to šuo visados tur neapykanto katį ir geb gainioti, kad katė pirmu pajėmi nu žiurkis žiedą ir atidavi sava išpirkieju nu rakalia. Šuo teip pat norieja atsigerinti, bet visados paskutinį vietą turiej, o katė – pirmą.
Žiedą vandinie žuvis buva prarijusi, bet katė, siediedama ant jūros kranta, sugavusi žuvį paskerdi, o žiedą, išjemusi iš žuvys pilva, nuneši ir atidavi tinginiu kupčiaus sūnu. Šis, prijemįs paprastą žiedą, pasukiniej šrubelius. Iššoken žalnieriai, palypti nu kupčiaus sūnaus, pristati jam jo pačį, bet ana jau buva už kita vyra nuejusi. Kupčiaus sūnus pasilika begyvenųs su šuniu ir kate, kuriudu anom sergiej ir nu žiurkių gynioja. Bet katė su šuniu žiurkių nebskerdi del to, kad žiedą atradin atidavi katei. Iš tos priežasties ir po šiā dienā tebsiveis trijų veislių katės: pirmos yra durnos arba suvisu nemokytos, antros yra protingesnės, o tretias – labai protingos. Nemokintosias katės skerd be skyriaus peles, žiurkes ir žuves, o mokintesnės katės, maitindamos pelimis, kartais paskerdusias žiurkį, atjėd galvą, kad niekam nebepasakytų apei tokių kačių durnystę, kad tokias katės nežiną, kokį yra žiurki gerą padariusi katei, atidūdama žiedą, nu karalaitės atimtą. O trečio veislis katės yra labai mokytos, arba protingos – tokias katės žiurkiem niekados nieką nedara, tiktai pelimis maitinas. Bet ūkininkai, nieka nežinodamys apei tokį mokytumą kačių, geb peikti tokias kates, katros žiurkių neskerd.
FIKSUOTOJAS: Teofilė Mineikaitė
FIKSAVIMO METAI: 1904
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Varniai, m., , Telšių r. sav., Telšių apskr., Lietuvos Respublika
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 43-47, Nr. 14
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 14
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinės-istorinės. Paaiškinimas: patreinius – Bs. skl. pusditkius