NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8729&OId=5932
PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Žyds, keliu važiuodams, pasijuta sava pinigų maišelį pametęs. Tuo pačiu keliu grįždams ir ieškodams, pamata būrą an lauka beariant. Tą jis užšnekina, sakydams:
– Vežimėlis krestelėja, pinigėliai švaptelėja, o tu radai?
Anam nieka netsakant, žyds prikalbėdams jį mokina:
– Sakyk: „Aš radau“. Sakyk: „Radau“, – duosiu pusauksinį.
Tas atsiliepi kai mokyts:
– Radau.
– Nu, o kai tu radai?
– Vežimėlis krestelėja ir t. t.
– Ataduok pinigėlius!
– Kokius? Aš nieka nežinau.
– Tai eisva į ponus!
Juodu nuein, o žydelis, ponams sava nusitikimą pranešęs, berną kla[u]sinėja:
– Vežimėlis krestelėja, pinigėliai švaptelėja, o tu radai? Sakyk: „Radau!“
Ale tas po visa[i] nė žlebt nesaki. Žyds jį vadinas:
– Eikšt lauka!
Išėjus, auksiną prikišdams, vėl jį pamokin:
– Sakyk: „Radau“.
Berns lauke tei ir pasaki.
– Nu, tai eikš į vidų.
Viduj žydelis vėl poteriuo:
– Vežimėlis krestelėja, pinigėliai švaptelėja, o tu radai? Sakyk: „Radau“.
Tas vėl nė žodžia.
– Eikš lauka, – vadinas žydelis ir vėl pinigų bute duodams jį mokina: – Sakyk: „Radau“.
Ans tad atsiliep:
– Radau.
– Nu, tai eikš į vidų pas ponus.
Žyds vėl sava poterį skaita, ale bernas nė žodžia netsiliep. Ponai supykę abudu išvari, kla[u]sdami, bo jie atėję žmonių naravoti. Jie galį daryt, ką norį.
Dabar žyds žmogų vedas skandint. Sakąs:
– Brisk į upę!
Šitas ale nebrend. Ar netur jį žyds pats į vandenį įbraidinti? Žydui brędant pirma, vanduo iki kakla, šiam tik iki krūtines, jau žydui ik į nosį, šiam ik pečių. Prunkšdams skubinas žyds iš vandens, kone nuskenda, o bernas išlipa paskui.
Dabar žyds vedas į pirtį nutroškyt. Ale pečių kas kūriąs? Žyds liepe jam malkų surankiot ir pečių pakurt, o pats kabinas an ardų. Būrs, šlapių malkelių pasidabojęs, davai rūkyt, kad tas an ardų nutrokšt galėja. Jis kenti, kol trivoja, dūmodams, būk ans šalia pat pečiaus veikiau nutrokš. Galia[u] tik paplumpt žyds no viršaus nukrita.
Vadžioja da žmogų šę ir tę, priveikt norėdams, paskia[u] tik turėja duotis pakajų.
PATEIKĖJAS:
FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis
FIKSAVIMO METAI: 1865
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Galbrasčiai, k., Nemanskoe apyl., Krasnoznamensko r., Kaliningrado sr., Rusijos Federacija
FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Jurkšaičio pastaba: girdėta iš tėvo Galbrasčiuose, Ragainės pav., 1865 m.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 184-186, Nr. 57
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 57
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 23
Litauische Märchen und Erzählungen: aus dem Volke gesammelt und in verschiedenen Dialekten, vornehmlich aber im Galbraster Dialekt / mitgeteilt von C. Jurkschat; gedruckt im Auftrage der litauisch-litterarischen Gesellschaft zu Tilsit 1898. Heidelberg: Carl Winters Universitäts-Buchhandlung 1898.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: pasakojimai apie žydus. K. Jurkšaičio pastaba: „Kiti pasakoja, žydas iš viršaus būro paklausęs: „Ar radai? Sakyk!“ Šitas atsakęs: „Ma nesaldu, o tau nekartu!“ Po to žydas ant ardų užtroškęs ir negyvas nukritęs“.