NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8695&OId=5887
PAVADINIMAS: Teksto 2002 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Maras O. Pavietrė R. – Pestis. „Ta liga yra nuo didelio karo, nuo puvimo kūnų ir daugumo žmonių mėšlo. Po tokio didelio karo žuvėdų laike, kaip kalba seni žmonės, mūsų kampe žmonės kur ėję, ten ir kritę kaip musės: sveiki ėję gult iš vakaro, o ant rytojaus jau nekėlę. Tada iš 20 gyventojų Panemunės kaimo, Veliuonos parakvijos, tiktai 3 žmonės likę: 2 vyru ir 1 merga, o kiti kaip kaip apušės lapai nubirę, „taip išmirę“. – Maro laike, kaip apie Gižus (Vilkaviškio pav.) pasakoja, vaikščioję po kaimus trys jaunos dailios mergos, gražiai baltai apsirengusios ilgais drabužiais ir, saulei nusileidus, vaikščiodamos iš namų į namus, nežinia, ar vandeniu, ar kuom lašinusios viską. Jei tik ant ko užkrito lašelis, jau tas gyvas neišliko. Užėję į namus, jos klausė, ar yra kas namie, nes visi nuo jų slapėsi. Jei kas atsišaukdavo, jos sakydavo: „Kas gyvas, tas teg ir bus gyvas,“ – o jei kursai neatsiliepdavo, tai jos vėl sakydavo: „Kaip nieks neatsišaukia, tegul ir niekad neatsišauks“, – ir tie išmirė. – In Ožkabalius, sako, maro deivė atkeliavo karietoj su šešetu juodžių. Ji, sako, buvus puikiai juodai įsirėdžius ir važinėjus nuo namo iki namo. Žmonės išsigandę bėgo į galisodes, varyklus, kasė sau duobes ir įlindę rūkinosi visokioms žolėmis; kiti girioje slapstėsi. Bet kas davė! Visur ji užlenda, viską aplanko ir atranda – ir čion ji užsuko. Vieniems liept eiti namo ir užkasti numirėlius, kitus kankina. Viename name, tik nežinom kuriam, prieš tai dar visi apsirūkino ir nesibaugino josios. Bet kur tau! Atvažiavo ant kiemo ir siunčia savo vežėją, kad nuneštų pas šulinį pantį. Ant rytojaus marti atėjo vandens, ir nutrūko seilas; ji da radus pantį užsirišo ir parsinešė namo. Ne po ilgam visi tų namų gyventojai iškrito. Visame kaime liko tik trys broliai, Baliūnai. Pamatę jie deivę, važiuojančią per kaimą, išbėgo ant kelio su buožėmis ir pradėjo karietą kulti, norėdami ją užmušti. Bet ji, iškišus galvą, sako: „Liko viens, liko!“ – ir mostelėjo ranka – štai viens ir guli jau brolis. Bet nuo šio laiko ar išsigandus, ar ką, ir dingo. – Maro laike, sako, išlikdavę, kurie buvo giriose pasislėpę ir tie, kurie nuolat sėdėję pas sukurtą iš visokių žolių, patrakų ir t. t. ugnį ir rūkinosi dūmais*.
FIKSUOTOJAS: Jonas Basanavičius Mečislovas Davainis-Silvestraitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai. Raseinių aps.
FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Ligą užrašė Mečislovas Davainis - Silvestraitis Raseinių apskrityje (pavietrė) ir Jonas Basanavičius Ožkabaliuose (maras).
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 445-446
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 11. Įvairi tautosaka iš rinkinių. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, P. 14
Medega musu tautiszkai vaistinykystai. Parupino Dr. J. Basanaciczius. Atspaudas isz. „Dirvos", Shenandoah (Pa.) : [V. Šlekio sp.], 1898.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: * Slg. „Fragmenta mythologiae“, Mitteilungen d[er] litauisch[en] liter[arischen] Gesellschaft. Bd. II, S. 61–62.