NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8585&OId=5794
PAVADINIMAS: [Apie lemtingą sapną]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Sapnas išsipildęs
Gumbinė, Ragainė, Kraupiškas. Kumelių Legatis (mano brolis Fernants) mete 1873 Sekminų antrądien (2/VIII.) draug [su] savo patele atkeliavo į tėviškę apsilankyt. Jau mums bepietuojant, jo pati tarė:
– Ale kad jūs tik žinotumit, kas su Fernantu pirmą šventės ryt’ atsitiko. Jau auštant jis miege lyg mažas kūdikis garsyn įsiverkė. Aš visai įbūgau ir neigi purtydama nevaliojau jį pabudyt, tai susiprotėjus jį jo vardu pašaukiau, tai jis tuomžyg pabudęs ir giliai atsidūsėjęs man savo akarot sapnuotąjį sapną pranešė. Dabar Fernants tarė: „Naje, aš sapnavau, jog mes visi keturi – aš, Kristijons, Kristups bei Vilius – į didelę girę išvažiavom. Čon žaliu keliu didelę pievą atsiekę, apsistoję visi išlipom. Ale susyk pasijutom, jog Kristups, lyg ir į krūmyną įėjęs, mums iš po akių prapuolė. Tai mes visi trys suskatom jo šaukdami ieškot, o kačeig mūs balsas toli į girę nugarsėjo, tačau noprosnai, nes nuo Kristupo nei jokio atsiliepimo negavom. Jau vakarui prisiartinus ir čėsui namon važuot, labai apsirūstinęs dėl brolio neradimo, kiek įgalėdams verkiau, kol ji mane pabudino“. Kristups tuomžyg tarė: „Tas sapnas visai ant mano mirimo nurodo“. Mes visi teip pamislijom, bet, visi sveiki ir linksmi būdami, nustūmėm tą sapną į šalį. Tądien po šventės Kristupui nenusiramdančus arklus valdant, viens, ant jo užvirsdams, pagal liekoraus išsitarimą ne vien plaučus sugnužino, bet ir stabligę atgabeno. Jis į paklodę namon parnešts tapė. Dabar minėto sapno išsipildyms mums šviest pradėjo, nes tas, kursai šiaip nuo visų mundrausis, dabar didžus skaudėjimus kęsdams, lyg medis be pasijudinimo gulėjo. Antrądien man kartą vienam pas jį esant, tarė jis: „Viliau, atnešk man lazdą, aš turu namon eiti, jau mane vadin“. Atsiliepdams klausiau: „Kristup, kas tave vadin?“ Ant to jis nieko neatsakė. Pėtnyčos nakt’ prieš rytą pradėjo jis atsikartodams šaukt: „Atgabękit man šventą dvasę, atgabękit man šventą dvasę!..“ Mamelei jo paklausus: „Kristupėl, ar kunigo nori?“ – jis atsakė: „Je, je, aš kunigo noru. Juk aš jau kadai šaukiu, o negaliu sulaukt“. Į brolį Kristijoną, kurs tėviškę valdė, tarė jis: „O tu, Kristijonėl, turi mano kaulus, kai aš numirsu, ant kapinų nunešt“. Vos išaušus kunigs jau čia buvo. Po vartojimo šventos večerės jis daugiau nei jokių skaudėjimų nejautė ir lyg sveiks gulėjo, o nedėlios 8/7. popiet jis jau į anus amžus iškeliavo.
PATEIKĖJAS:
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 75-76, Nr. 46
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 12. Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Paaiškinimai Leonardo Saukos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SAUGOMA:
LLTI BR (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas) | F 2-434 („Juodosios knygos”), Nr. Kl II
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Užrašyta Mažojoje Lietuvoje