NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8467&OId=5686
PAVADINIMAS: [Apie burtininko stalelį]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Stalelis atsiliepiąs
Karaliaučus, Labguva. Miellaukių Kristulaitis sako:
– Dar Papelkių parap[ijoj], Kalvininkuos, mylios keli[os] nuo šišia gyvendams, turėjau kaimyną dailydą Juknatį. Jis jau negalėjo lietuviškai ir rodės didis bedievis esąs, mes ale kone kasdien susieidavom. Nekuriądien jis man tarė: „Vakar buvau aš Pelininkuos Pleviškių parap[ijos] pas savo draugremestininką ir gentį apsilankyt. Tasai tur atsiliepiantį stalelį pasidaręs, kursai ant visokių klausimų teisingai atsiliepia su koja į žemę trempdamas. Aš žūrėsu ir tokį trikojį stalelį pasidaryt“. Teip mum vėl kartą apie tai išsikalbant, tarau aš: „Na, o stalelį ar jau pasidarei?“ Jis atsakė: „Dar ne. Kad aš tinkantį medį turėsu, tada pasidarysu“. Man tai jau kone pamiršus, tarė jis: „Dabar jau turu tokį stalelį pasidaręs, ale jis man nei ant vieno klausymo neatsiliepia“. Po to iš Pelininkų jo gentis pas jį apsilankė, tai vieną dieną man su juo vėl susitropijus, jis džaugsmingai man tarė: „Dabar mano stalelis atsiliepia“. Aš iš žingeidumo tuoj su juo drauge į jo namus ėjau. Stalelis ant trijų kojų, apie dvi pėdas aukšts, visai rundins ir apie pėdą skersai matuojąs buvo. Mudu abudu prie jo atsisėdova. Jis, ant jo krašto rankų pirštus uždėjęs, paliepė ir man teipo jau daryt. Man pirštus uždėjus, mano vardą primindams, jis stalelio klausė, būtent: „Kiek Kristulaitis bandos tur?“ Tai stalelis, vieną koją kilnodams, kiek aš bandos turu, tiekkart į aslą trempė. Man per tikrą atsiliepimą besidyvijant, Juknatis liepė pirštus visai lengvai ant stalelio laikyt, vėl stalelio klausdams: „Kiek Kristulaitis avių tur?“ – o stalelis pagal mano avių skaitlių ant aslos su viena koja trepterėjo. Juknačo uždraudimo neatbodams, ale pasidabodams, idant jis tai netėmytų, iš viso įgalėjimo su pirštais ant stalelio spaudžau, kad ant sekančo klausimo jis (stalelis) savo koją nevaliotų pakelt. Juknačui paklausus, kiek Kristulaitis ančų tur, ale stalelis visai nesikrutino. Aš jau kone pasidžugau dėl sylos pristatymo, o Juknatis tarė staleliui: „Na, ar dabar jau vėl nenori klausyt?“ Tai aš atsiliepiau: „Juk aš ančų visai neturu“. Ant ketvirto klausė Juknatis, kiek avilių bičų tur Kristulaitis, o kačeig vėl, kaip pirm besisylydams, tapiau apgalėtas, nes stalelis, koją kilnodams, ant aslos trapseno, bet aš negalėjau tai už tiesą patvirtyt, kadang pats nežinojau, kiek avilių bičų iš tikro turu. Tik namo parėjęs o avilius suskaitęs, persiliudijau, jog stalelis iš tiesos ir tai tropijo. Žmonės buvo bešneką, jog viršau minėtasis Juknačo gentis tą stalelį ant atsiliepimo įtaisė. Po to vėl dėl persiliudijimo ten nuėjau, ale ant kožno tikro klausimo tropytiną atsiliepimą gavau. Kristulaičo sūnus, kursai ik tol tykai prisiklausė, tarė: „Kai mes pas juos (Juknačus) linus mynėm, per pabaigtuves mums bešokant, ir tas stalelis pradėjo šokt ir tarp mūsų po viduraslį sukytis, tai Juknytė stalelį sugriebusi išnešė jį į kitą stubą“. Teip jie vis atsimindami toliaus apie tai pasakojo. Kai ta paskalba nuo to stalelio prasplito, tai nuo toli bei plačiai tų dyvų pasiliudyt atsiskubino, irgi bagoti ponai, o nei tiejie negalėjo priežastį stalelio visžinojimo išsiaiškyt, bet išsitarė: „Teip ką neturim vieryt, o kadang mums patiems tai per tamsu yra, nenorim apie tai nieko žinot“. Ir, to stalelio poną (Juknatį) apdovanoję, kelia[u]davo, nieko nesupratę, namon. O teip per dienas lyg į bažnyčią vis pulkais žmonės atkelia[u]davo bei iškelia[u]davo, tikrą atsiliepimą gavę. Irgi provininkai atkeliaudavo to stalelio klaustis, kurs visiems tropytinai atsiliepdavo, pasakydavo, ir kaip pinings arba žmogus sens arba kokiam mete gimęs. Tik negirts neigi degtinės prie savęs turintysis, šiaip vis tiek katras stuboj esančųjų stalelio klausdavo, kad tik dvieje, šalia sėdėdami, pirštus ant stalelio uždėję laikydavo, tai visad su kojos trepterėjimu teisų atsakymą gaudavo. Girtam bei degtinės prie savęs turinčam stalelis visai neatsiliepdavo. Klausiant, katram mete pinings mušts, tai klaustojis turėdavo pats meto lizmą dėl tikro persiliudymo pagal atminimo būdą klaust, o kaip veik tikrąją lizmą pasakydavo, tai stalelis su koja trepterdavo. Dyvai, jog stalelis ir ant lietuviškų klausimų atsiliepdavo. Kai apie vislab tai, ypačiai dėl provų, kumisariai patyrė, tai tapė Juknatis su jo dyvų staleliu į Miellaukį prie sūdžos del atsikalbėjimo pakviestas. Tas stalelis ant didžo nusidyvijimo po sūdžos akių ypačiai teisingai (pagal paprotį į aslą su koja baksnodams) atsiliepė. Sūdžiai klausiant, iš kokios priežasties tas stalelis tai daro bei nuo ko jis padaryts, tai Juknatis atsiliepė: „Mieli ponai, išmuškit dugną iš boso, o tris kojas įdėkit, tai turėsit tokį stalelį“. Ant to sūdžia jam nieko negalėjo daryt, ale uždraudė nuo to darbo liautis, šiaip jam korones uždėsiantis. Mes jo klausėm: „Kodėl tu sūdžiai netikrą atsiliepimą davei?“ Jis atsakė: „Tai visai ne reikals jiems mano stalelio paslėptinę ant nosies užkabyt“. Žmonės skelbė, jog tas stalelis esąs ar nuo trijų, ar nuo dviejų grabo liekanų arba ar nuo trijų, ar nuo dviejų senų grabų lentų daryts. Tatai ir kiti dailydės daryt bandė, bet tą mierį nei viens neatsieko. Po sūdžios uždraudimo Juknatis paliovė tą stalelį kitiems rodęs, sakydams, jog jį sukapojęs. Tad pradėjo jo namuose vaidytis, ale ne po ilgo ir vėl paliovė.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 58-60, Nr. 1
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 12. Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Paaiškinimai Leonardo Saukos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SAUGOMA:
LLTI BR (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas) | F 2-434 („Juodosios knygos”), Nr. Kl II
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Užrašyta Mažojoje Lietuvoje