NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8373&OId=5599
PAVADINIMAS: [Apie žinystę ir dyvnus darbus]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Senovės čėsuose kiti žmonės daug žinojo, kas mums šiandien vėl paslėpta, ir tokius darbus išprovyt galėjo, kurie ne tikt ano čėso žmonėms, bet ir mums kaip didžiausi stebuklai pasirodo. Jie pažino daug paslėptų sylų, išbandė visokias žoles ir želmenis ir tokį savo ypatišką žinojimą, arba žinystę, vartodavo ant padaugsinimo savo macės ir garbės. Ypačiai Dievų tarnai, klebonai, arba, kaip lietuvininkai juos vadindavo, kungai, kriviai, vaidalyčiai, sigonotai ir t. t., tokias paslėptines kavodavo ir kits kitam paduodavo. Jie buvo apšviestesni ne kaip prastiejie žmonės ir žinyčiose (t. e. lyg mokslavietėse žinojimo ir paslėptinių) prie šventos ugnies kits kitam pasakodavosi apie visokius dyvnus veikimus ir tus provydavo ant ženklo to, kad jiems Dievs daugiaus paslėptinių apreiškęs ne kaip prastiems žmonėms.
Žinystę neturime sumaišyti su žynyste. Žinystė yra žinojimas paslėptų daiktų ir tų vartojims visiems ant gero, norint ir paslėptinė pati neišreiškiama. Bet žynystėje, arba žynavime, žmogus nor per piktas dvasias arba pašaukimą pono Dievo vardo arba apkeravimus (apčėravimus) daugiausiai ko pikto provyti prieš Aukščiausiojo norą ir valią. Žynystė yra griešnas darbs, bet žinystė – ne, tai yra tas skirtums.
Dabar, krikščioniškame čėse, beje, tuodu du dalyku papratę esame sumesti į vieną puodą, ir vislab tai vadiname pagonišku pajunkimu. Dievo apreiškimą turėdami, nereikalaujam dar prie to ypatiškos paslėptinių žinystės ir neprivalome, kaip senuose čėsuose, tikrąjį Dievo ir svieto išpažinimą nuo kitų slėpti.
Apie tokį dyvną senųjų žinojimą ir provyjimą dabar, ką žinau, pranešiu.
FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ragainės apyl.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 47-48, Nr. 24
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 12. Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Paaiškinimai Leonardo Saukos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SAUGOMA:
LLTI BR (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas) | F 2-434 („Juodosios knygos”), Nr. Jr 34
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas