NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8105&OId=5362
PAVADINIMAS: [Trys sūnūs]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo senas žmogus, jisai turėjo tris sūnus. Jis mirdams nieko jiem nepaliko, tiktai paliko vienam katiną, antram – šiūpelytę, o trečiam – lunkų pundelį.
Aina tas su katinu per svietą. Užėjo in tokį dvarą, kad ten no žiurkių ir pelių turėjo kraustytis in kitą vietą gulėt. Pasiprašė į nakvynę. Sako:
– Leistume gana, ale pas mus nemožna nakvot – matai, ir mes turim važiuot į kitus namus nakvot. O jei nori – nakvok.
Tas žmogus atsigulė lovoj, katiną išleido iš kašės ir užmigo. O žiurkės kaip pradėjo lįst iš volų, pelės – tas katinas kaip pradėjo pjaut! Pripjovė krūvą iki lubų. O kitos išsigandę, kurios gyvos liko, sulindo į volas ir neišlindo daugiau.
An ryto jau parvažiavę ponai mislijo, kad to žmogaus tiktai kaulus ras. Ateina pažiūrėt – tas žmogus miega spakainiai, katiną į kašę įsileidęs. Pažiūri ponai – kad tik žiurkių ir pelių krūva prikrauta. Klausia ponai:
– Kuom tu jais čia išpjovei?
Jisai sako:
– Aš turiu tokią žvėrelę.
Ponai sako:
– Parodyk, kokia ji.
Šis paleido iš kašės. Ponai klausia:
– Ką tu nori už ją?
Šis atsako:
– Aukso bačkelę.
Ponas jam ir davė aukso bačkelę. Šis, parsinešęs namo, bagotai gyveno.
Aina antras su šiūpelaite per svietą. Užėjo in tokį daiktą, kur žmonės renka iš pelų grūdus ir deda in mierą. Tas žmogus sako:
– Jūs ma duosit – aš jum in pusę adynos atskirsiu grūdus iš pelų.
Kitiem visiem liepė išeit iš kluono, o jis užsidarinėjo duris ir išvėtė visus javus jų, sustūmė in krūvą ir pašaukė, an ko nešt. Anie klausė:
– Ką tu čia turi per daiktą, kad tu teip greit gali iščystyt?
Šis atsako:
– Aš turiu tokią šiūpelaitę.
Tie prašo parodyt. Šis, išsiėmęs iš krepšio, parodo. Tiem patiko, ir klausia:
– Ką tu nori už ją?
Šis atsako:
– Aukso bačkelę.
Tie tuojaus jam ir davė. O šis parsinešęs namo ir bagotai gyveno.
Aina tas su lunkų pundeliu in girią. Prisirišo prie medžio ir veja virves. Ateina velnias.
– Padėk Dieve! Kam tu tais virves veji?
Šis atsako:
– Aisu in peklą ir visus velnius iškarsu.
Tas velnias – prašyt, kad neitų. Šis sako:
– Nedovanosu!
Tas velnias sako:
– Ką tu nori, mes tau duosim, tik neik.
Šis atsako:
– Pripilkit ma šitą mano šliką pinigų, tai dovanosu.
Tas velniuks nubėgo pinigų atnešt, o šis nusijėmė no galvos šliką, išpjovė dugną, iškasė didelę duobę, apačioj plačią, in viršų siaurą ir ant viršaus uždėjo tą šliką. Atnešė velnias pinigų krepšį ir inpylė in duobę – nė nematyt. Atnešė antrąsyk, inpylė – nematyt. Atnešė trečiąsyk – jau beveik pilna. Nujėjo ketvirtusyk, surinko iš visos peklos pinigus ir atnešė, jam pripylė tą šliką.
Ale iškada velniam pinigų. Siuntė Licipieras vieną velnią vadyt jį imtis. Velniuks atbėgo ir vadina tą žmogų imtis. Šis sako:
– Ką tu aisi su manim imtis… Da aš turiu senį prosenį apžėlusį, apsamanojusį – aik tu su juo imtis, ana lauže guli.
O tenai meškinas gulėjo. Velniuks nubėgęs užkabino jį – tas meškinas kaip šoko iš migio, kaip pagau tą velniuką trint! Sumalė ir kaulus jo. Tas velnias ledva parsivilko namon.
Antrą dieną siunčia antrą velniuką vadyt lenktyn. Atėjo velniuks ir vadina tą žmogų ait lenktyn. Šis sako:
– Ką tu aisi su manim… Aš turiu trijų dienų vaiką – aik tu su juo lenktyn. Ana po kalnu guli.
Velnias klausia:
– Kaip jo vardas?
Šis atsako:
– Merčius.
Velnias nubėgo pas jį. Zuikis pamatė velnią, pasibaidė – bėgt! Velnias sako:
– Palauk, Merčiau, susilygysim!
Šis nelaukė ir nubėgo. Tas žmogus sako:
– Ką tu aisi su manim, kad tu mano vaiko nepralenki.
Velnias parbėgo į peklą ir sako:
– Ką tu jį pralenksi… Su sūnum ėjau lenktyn, tai kur kas mane paliko.
Trečią dieną siuntė trečią velnią vadyt jį kumelę nešt apė ažerą. Tas velnias nujėjo pas žmogų, sako:
– Aime kumelę nešt apė ažerą.
Šis sako:
– Aime.
Velnias pagriebė kumelę, nusinešė pas ažerą ir vilko išsižiojęs tris ailes. O šis sako:
– Tu užsidėjęs ant pečių nešei tris ailes, o aš įsispraudęs terpkojy apnešu šešias ailes.
Tas žmogus užsisėdo ant kumelės ir apjojo šešias ailes.
Parėjęs namon, velnias sako:
– Ką tu jam padarysi… Aš apnešiau tris ailes ant kaklo užsidėjęs, o jis apnešė tarpkojy įsispraudęs šešias ailes.
Anryt siuntė vieną velnią, kad neštų savo velnišką lazdą pas žmogų: katras aukščiau išmes ją. Velnias atbėgo pas žmogų:
– Katras aukščiau išmesim lazdą?
Tas velnias išmetė lazdą iki debesų. Kaip puolė in žemę – įstrigo, kad tas žmogus būt nė nepajudinęs. Velnias ištraukė su žeme ir atnešęs pastatė ties žmogum. Tas žmogus žiūro aukštyn ilgą valandą. Velnias klausia:
– Ko tu žiūrai?
Šis atsako:
– Debesiuos yra mano brolis kalvis, o jis netur geležies, tai aš žiūrau, kad atsidarytų durys, kad aš jam kaip mesčia – ir įmesčia in kalvę, tai jis turėtų nor ant kirvių. – O ta lazda buvo geležinė.
Tas velnias kaip griebė tą lazdą iš jo ir bėgdams šneka:
– Mūs pinigų pas tave tiek liko, ir da nori mūs lazdą prapuldyt?! Mes kur aidami neturėsim kuo nė pasiramsčiuot…
FIKSUOTOJAS: Motiejus Ališauskas
FIKSAVIMO METAI: 1874
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Vilkaviškio apyl.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 32-35, Nr. 1
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 12. Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Paaiškinimai Leonardo Saukos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SAUGOMA:
LLTI BR (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas) | F 2-434 („Juodosios knygos”), Nr. Al III 1
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas