NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=7338&OId=4808

PAVADINIMAS: [Juozapuko nuotykiai]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vie­nai po­niai gi­mė sūnus. Tar­nas, no­rė­da­mas tą kū­di­kį pavogt, iš­te­pė po­niai bur­ną viš­tos krau­ju, kad jos vy­ras ti­kė­tų, ji su­ėdus gi­mu­sį kū­di­kį, ir iš­si­ne­šė jį in gi­rią, kur jį ir au­gi­no. Juozapu­kas, už­au­gęs ir su­ži­no­jęs, kad jis ne pas tė­vus, bet pas sve­ti­mus gy­ve­na, ai­na ke­lio­nėn ir iš ­ne­ty­čių už­ei­na in sa­vo tė­vų dva­rą. Ran­da sa­vo mo­ti­ną už­da­ry­tą baž­ny­čio­je, su­džiū­vu­sią, vos gy­vą. Drau­ge su mo­ti­na iš­ėjęs, jis be­ai­da­mas ra­do to­kį dva­rą, kur ir ap­si­gy­ve­no. Juozapu­kas pra­dė­jo me­džiot – iš­ei­na in miš­ką ir vėl par­ei­na.
Kar­tą jam gi­rio­je paukš­čius bešau­dant, te­ko il­giau už­truk­tie. Tuo tar­pu pas jo tą mo­ti­ną at­va­žia­vo to­kis po­nas, – o tai bu­vo vel­nias, – ir sa­ko jai:
– Že­ny­ki­mės mu­du – aš tu­riu aš­tuo­nis dva­rus. Ba tu kaip ne­si­že­ny­si, tai už ke­lių me­tų kaip ap­si­že­nys ta­vo sūnus, tai tu tu­rė­si var­gą.
Mo­ti­na iš pra­džių ne­su­tin­ka, sa­ky­da­ma, kad jai sūnus la­bai ge­ras ėsąs ir ji ne­ži­no­tų, kur jį pa­dėt...
– Aš tau duo­siu ro­dą, – sa­ko po­nas. – Kaip ta­vo sūnus par­eis, tai tu ap­sirk ir sa­kyk: „Aš sap­na­vau to­kį sap­ną, kad in pie­tų ša­lį yra toks dva­ras ir so­das, so­de yr obe­lių ir ant tų obe­lių yr obuo­lių – tai pra­šyk, kad ji­sai tau par­neš­tų“. Tai kaip jis nu­veis in tą so­dą, tai ten yra le­vų, lai jį su­dras­kys tie le­vai, tai ta­da mes ap­si­že­ny­si­me.
Po­nas iš­va­žia­vo, o mo­ti­na, pa­ma­čius Juozapu­ką par­ei­nant, tuoj at­si­gu­lė in lo­vą ir gu­li. Juozapu­kas, apė mo­ti­nos li­gą ir ko­kių jai vais­tų rei­kė­tų pa­ty­ręs, tuoj už­si­sė­do ant ar­klio ir iš­jo­jo. Jo­ja, jo­ja ir at­jo­ja pas tą so­dą. Pri­si­ri­šęs ar­klį prie tvo­ros, in­li­po in so­dą, žiūro – ap­link tais obe­lis ap­gu­lę le­vai. Ale tie le­vai mie­ga. Juozapu­kas atė pas obe­lį, in­li­po, ap­si­juo­sė šil­ki­ne juos­ta, in an­tį ski­na obuo­lius ir de­da. Ji­sai mislia: „Mo­ti­na lie­pė tik tris obuo­lius par­nešt, o aš par­ne­šiu dik­čiai, kad tik pa­si­tai­sy­tų“. Juozapu­kas pri­sis­ky­nė obuo­lių in an­tį. Vie­nas obuo­lys iš an­čio iš­puo­lė, tas obuo­lys le­vui in kup­rą tik bupt – le­vas ir pa­bu­do. Le­vas tik zur zur zur su­zur­zė, ir pa­bu­do vi­si le­vai, pas­kui tik šo­ka, šo­ka, šo­ka in vir­šų, no­ri pa­griebt Juozapu­ką ir su­dras­kyt. Juozapu­kas aukš­čiau in­li­po ir mislia, kad „per Juo­za­po var­dą kad aš, vie­ną le­vą už ko­jų pa­ė­męs, vi­sus iš­dau­žy­čia“. Pas­kui Juozapu­kas tik per ša­kas ša ša ša ša ir nu­si­lei­do ant že­mės, pa­si­ėmė vie­ną le­vą už ko­jų, kad ėmė suk­tis – ki­tus le­vus iš­dau­žė. Kaip to gal­va nu­lė­kė, tai ki­tą pa­si­i­ma ir dau­žo – tai iš­dau­žė vi­sus le­vus! Pas­kui Juo­za­pu­kas pa­si­ė­mė le­vą, ai­na pa­žiūrėt po vi­są so­dą, mislia – gal kur yra pa­si­ka­vo­ju­sių. Žiūro – kam­pe so­do da du le­vu­kai ma­ži. Mislia Juozapu­kas: „Ši­tie man bus ka­da rei­ka­lin­gi“. Juozapu­kas su­ri­šo su tąj šil­ki­ne juos­ta tuos le­vu­kus, nu­vė pas tą obe­lį, su­si­rin­ko vi­sus obuo­lius ir su­si­dė in ki­še­nių. Pas­kui pa­si­ė­mė le­vu­kus, iš­li­po iš to so­do, už­si­sė­do ant ar­klio, teip greit jo­ja na­mo, tuos le­vu­kus ne­ša­si na­mo ir obuo­lius. Par­jo­ja na­mo, ar­klį in­lei­do in sto­nią ir tuos le­vu­kus in ki­tą sto­nią in­lei­do. Atė in pa­ka­jus, žiūro – jau mo­ti­na min­ko py­ra­gus. Klau­sė Juozapu­kas:
– Mo­ti­nė­le, jau dir­bi?
– Sūne­li, aš kaip tik užuo­džiau ši­to obuo­lio, sto­jau ir dir­bu. Sūne­li, aš sap­na­vau, kad ta­ve no­rė žvėrys su­dras­kyt tam so­de, kaip obuo­lius sky­nei. Aš jau ši­tuos py­ra­gus min­kiau, misliau, kad ta­ve su­dras­kė, tai aš jau bū­čia da­vus ši­tuos py­ra­gus Die­vui ant gar­bės.
Iš­ėjus potam sūnui in gi­rią paukš­čių šau­dyt, at­va­žia­vo vėl tas po­nas ir, su­ži­no­jęs, kad tas sūnus svei­kas ir gy­vas su­grį­žo, vėl gun­do tą jo mo­ti­ną:
– Kaip ji­sai par­eis, tai tu ap­sirk ir sirk, pra­šyk jo, kad ji­sai tau par­neš­tų vyn­vuo­gių. Ten yra in ry­tus toks dva­ras, tai pas tą dva­rą yra vyn­vuo­gių, tai kaip ji­sai nu­veis, tai jį nu­neš vel­niai in sa­vo dva­rą.
Po­nas iš­va­žia­vo. Žiūro mo­ti­na, kad jau par­ei­na sūnus, – tuoj at­si­gu­lė ir gu­li. Ir, sūnui klau­siant, ar jau ji vėl ser­ga, siun­čia jį tų vyn­vuo­gių par­neš­tų. Juozapu­kas pa­si­bal­no­jo ar­klį, iš­si­lei­do le­vu­kus, už­si­sė­dęs ir iš­jo­jo, o le­vu­kai iš šo­nų bė­ga. Jo­ja jo­ja Juozapu­kas ir tie le­vu­kai bė­ga, ir nu­jo ne­to­li dva­ro. Vel­niai, pa­ma­tę, kad jo­ja žmo­gus, džiau­gia­si: tuoj jį už­lei­do mie­gu, kad kaip už­migs, tai jiems bus ge­rai paimt. Juozapu­kas už­mi­go, nu­puo­lė no ar­klio ir mie­ga. Tuoj le­vu­kai pa­ė­mė pa­va­dį, už­vy­nio jam ant ko­jų, kad nepa­bėg­tų ar­klys. Le­vu­kai at­si­sto vie­nas ties gal­va, o ki­tas – pas ko­jas ir sau­go­ja Juozapu­ką, kad kas nepa­im­tų. Žiūro le­vu­kai – at­ei­na toks še­šė­lis. Tuoj nu­bė­go, pa­grie­bė vie­nas le­vu­kas už vie­nos, o ki­tas – už ki­tos ko­jos ir tuoj per­plė­šė pu­siau. Ir vėl at­bė­ga pas Juozapu­ką ki­tas – le­vu­kai iš­plė­šė vi­sus vel­nius per vi­są die­ną, o Juozapu­kas iš­gu­lė per vi­są die­ną. Pas­kui jis pa­bu­do, už­si­kė­lė ir ai­na pri­sis­kint vyn­vuo­gių, par­nešt mo­ti­nai. Pri­sis­ky­nęs ai­na pa­žiūrėt in vel­nių pa­ka­jus, o sa­vo le­vu­kams sa­ko:
– Ju­du sto­vė­kit pas du­ris ir klau­sy­kit ma­no bal­so. Kaip iš­gir­sit ma­no bal­są, tai kad ne­lai­ky­tų nė lan­gai, nė du­rys!
Juozapu­kas inė vi­dun, žiūro – to­kia pa­na sė­di kam­pe ir krapš­to Li­ci­pie­rą. Sa­ko toj pa­na:
– Ga­na ma­nęs vie­nos čia – kam da ir tu at­ėjai in ši­čia?
Teip jam su tąj pa­na be­kal­bant, Li­ci­pie­ras ir pa­bu­do. Juo­za­pu­kas ir va­di­na jį im­tis.
– Ai­nam, – sa­ko Li­ci­pie­ras. – Ale mes kaip ai­na­me im­tis, tai už­ge­riam vy­no, kad ga­lė­tum im­tis.
Da­bar toj pa­na at­ne­šė dvi vy­no bon­ki, pa­duo­da­ma tą vy­ną, kurs duo­da vie­ką, Juozapu­kui. Pas­kui Juozapu­kas sa­ko:
– Kaip aš ai­nu im­tis, tai at­si­da­ri­nė­ju lan­gus ir du­ris, kad būtų vė­su im­tis.
Li­ci­pie­ras sa­ko:
– At­si­da­ri­nėk lan­gus ir du­ris.
Juozapu­kas ata­da­rė du­ris ir sa­ko:
– Vai­kai, ainam imt ši­tą Li­ci­pie­rą, vel­nių ka­ra­lių!..
Tuoj le­vai kaip tik šo­ko ant vel­nių ka­ra­liaus – vie­nas – už vie­nos Li­ci­pie­ro ko­jos, ki­tas – už ki­tos, tuoj ir per­plė­šė pu­siau vel­nių ka­ra­lių, tik pa­si­lie­jo sma­la... Da­bar Juozapu­kas, su­ži­no­jęs iš kur ir ka­da toj pa­na pa­te­ko in tų vel­nių dva­rą, pa­si­so­di­nęs ją ant ar­klio, nu­ne­šė ją in jos tė­viš­kę ir su­grį­žęs vyn­vuo­gių pri­sis­ky­nęs par­ne­šė mo­ti­nai. Na­mie jau ra­do mo­ti­ną svei­ką py­ra­gus ke­pant.
– Ma­tai, sūne­li, – sa­ko mo­ti­na, – aš sap­na­vau sap­ną, kad ta­ve su­ėmė ko­ki va­gys, no­rė už­mušt, tai aš ke­piau, bū­čia ne­šus in baž­ny­čią, ata­da­vus Die­vui ant gar­bės.
Ale, tū­lam lai­kui pra­ėjus, Juozapu­kui gi­rio­je me­džio­jant, vėl at­va­žia­vo toks po­nas ir sa­ko jo mo­ti­nai:
– Kaip jis par­eis, tai tu pra­šyk, kad ji­sai duo­tų už­pa­ka­lyj su­rišt ran­kas kan­kliais*, ir sa­kyk: „Aš pa­žiūrė­siu, ar tu teip drūtas“. Kaip jis ne­nu­trauks, tai sa­kyk: „Duok, aš at­ri­šiu tau ran­kas“. Tai kaip ji­sai duos, tai tu už­rišk šil­kų mat­ke­liu, tai sa­kyk: „Tik maz­gu­tis lai­ko“, – tai kaip vėl pa­trauks, tai ir tie šil­kai už­si­verš, tai pa­si­šauk­si ir ma­ne, tai mu­du jam iš­ver­sium akis, tai ta­da mu­du že­ny­si­mės.
Teip toj mo­ti­na ir pa­da­rė: su­ri­šus sūnaus ran­kas teip, kad jis tų kan­klių nė šil­kų nu­traukt nepa­jie­gė, pa­si­šau­kus tą po­ną, kad jį lai­ky­tų, su šob­le ir iš­lu­po sūnui akis, at­ne­šė už dva­ro in duo­bę ir in­me­tė, o su tuom po­nu iš­va­žia­vo.
Tas Juozapu­kas, duo­bė­je gu­lė­da­mas, šau­kė­si. Le­vai iš­gir­do jo bal­są ir, pas jį at­bė­gę, ra­do jį duo­bė­je. Tuoj jį iš­ėmė iš tos duo­bės ir jau no­rė­jo bėgt su­dras­kyt tą po­ną ir tą mo­ti­ną, bet jis juos su­drau­dė ir lie­pė, kad jie jį nu­ves­tų pas ba­lą, kur, ap­lie­jus van­de­niu akis, jos iš­gi­jo. O vė­liaus jam re­gė­ji­mą su­grą­ži­no to­ji pa­na, ku­rią jis nuo Li­ci­pie­ro bu­vo iš­gel­bė­jęs, ir ją ve­dė. Juozapu­kas, le­vus pa­leis­da­mas, sa­kė jiems:
– Da­bar ju­du bė­gio­kit po miš­ką ir mai­ty­ki­tės, žmo­nių ne­dras­ky­kit.

FIKSUOTOJAS: Juozas Žiugžda

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Plynių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P.130-133. Nr. 122. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SAUGOMA:
LMD (Lietuvių mokslo draugijos fondai Lietuvių tautosakos rankraštyne Lietuvių literatūros ir tautosakos institute) | I 126, Nr. 34

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal