NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=7143&OId=4650

PAVADINIMAS: [Apie tris karaliūčias, į gulbes pavirtusias]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vie­no­je pa­sa­ko­je, Eže­riū­nų (Za­ra­sų) tar­mė­je už­ra­šy­to­je, apė tū­lą miš­ko sar­gą, ku­riam pa­ti pa­bė­go, tarp ki­tų skai­to­me:
„Kai su­grį­ža miš­ka sar­gas na­mā, tai nie­ka ne­be­ra­da: nei pa­čias, nei dva­ra, nei sa­dų, – su ju vi­sa pra­puo­la. Ta­du anas pa­si­je­me su sa­vim sūnų ir iš­eja pa­čias ieš­ka­tų. Eja eja ir už­eja pa­miš­kėj dves­li­nų, apie kat­rų bu­va ap­sta­jį le­vas, kur­tas, kriuo­kas (gri­pas) ir skrudelė. Vi­si ke­tu­ri nie­kaip ne­ga­li ter­pu sa­vį ši­tas dves­li­nas pas­da­lyt. Kaip tik pa­ma­te atai­nunt miš­ka sar­gų, tuoj ap­sta­ja vi­si jį pra­šyt, kad anas jiem pa­da­ly­tų. Miš­ka sar­gas pa­sky­rė: skrudelei – sma­ge­nas, kur­tui – jek­nas ir plau­čius, levui – pri­ekį, e kriuo­kui – už­pa­ka­lį. La­bai žvėrys džiau­ges iš ta­kia pa­da­li­ji­ma ir pri­ža­dė­ja žma­gui bū­ti jam unt pa­gel­bas, je­gu raiks. Ta­du miš­ka sar­gas pa­si­sa­ke, kad ai­nųs ieš­ka­tų sa­va pa­čias. Kriuo­kas jam pa­sa­ke, kad ja pa­ti esunt la­bai ta­li, ažu dau­ga­lia že­mių ir ma­rių ir gy­ve­na pa stik­la kal­nu. Tuo­jau le­vas lie­pė miš­ka sar­gui sėst un sa­va nu­ga­ras, kur­tas bė­ga ke­liu uos­ty­da­mas, e skrudelė vi­sų lai­kų bu­va ins­ka­bi­nus le­va pa­uo­de­gin. Kai pri­se­ja ke­liaut par ma­rias, tai kriuo­kas pa­ė­me vi­sus un sa­vįs ir skris­da­mas ne­še. Teip anys per­ke­lia­va vie­nų ka­ra­lys­tį ir pa­klau­se apie stik­li­nį kal­nų, bet ti­nai da nie­kas ne­gir­dė­ja apie ta­kį kal­nų. Un­traj ka­ra­lys­tej pa­sa­ke, kad esų gir­dė­jį apie ta­kį kal­nų, bet ne­ži­nų, kur anas yr. Tre­čiaj ka­ra­lys­tej pa­sa­ke, kad ži­nų ta­kį kal­nų, bet anas esųs teip tal, kad nei anys, nei jų vai­kai tį ne­nu­vei­sių. E me­džia­sar­gį žvėrys pa­smai­ny­da­mi vis ne­še ir ne­še. Unt ga­la da­sie­ke ir tų kal­nų. Bet anas bu­va la­bai sli­dus, kad un ja už­eit ne­bu­va ga­li­ma, tik skrudelė, ap­link api­bė­gus, ra­da ma­žu­tį sky­le­ly­tį, pra kat­rų ir in­lin­da vi­dun pa­žiūrėt, ar yra tį miš­ka sar­ga pa­ti. In­lin­dus ra­da par var­tus gu­liun­tį šu­nį su de­vy­niam gal­vam, bet anas skrudelės ne­pa­ma­te, kat­ra ir vi­dun in­bė­gus ap­žiūrė­ja vi­sa ir su­grį­žus ši­tiems vi­sa pa­sa­ke. Tuo­jau kriuo­kas su sa­va ge­le­ži­niu snu­kiu pra­kir­ta stik­li­niam kal­ni di­des­nį sky­lį, e le­vas su na­gais iš­dras­ke ta­kių di­de­lį, kad vi­si su­lin­da. Le­vas su kur­tu tuoj ša­ka un de­vy­nia­gal­via šu­nia, e kriuo­kas vi­sų pir­ma iš­ka­pa­ja jam akis. Su­plė­šį devynia­gal­vį, eja vi­si dva­ran un kie­ma. Čia me­džia­sar­gis in­siun­te skrudelį, kad pa­va­din­tų ja pa­čių. Skrudelė in­lin­dus ra­da ka­ra­liaus šei­my­nų val­gunt pie­tus ir, už­li­pus ka­ra­lie­nei un ka­jas, ap­my­ža jų. Ka­ra­liū­čia iš­bė­ga aran ir, pa­ma­čius sa­va vy­rų su sūnum, la­bai nu­ste­ba ir klau­se, kaipgi anys čia at­ke­lia­va ir kaipgi jų de­vy­nia­gal­vis ne­su­dras­kė. Bet miš­ka sar­gas jų nu­ve­de un var­tus ir pa­ra­de tų de­vy­nia­gal­vį su­plė­šy­tų. Ka­ra­liū­čia su­grį­ža vi­dun ir sa­ka tė­vui:
– Kų mes jam da­ry­tum, kad ma­na vy­ras atai­tų?
At­sa­ke ka­ra­lius:
– Je­gu anas būtų taks stip­ras, kad ga­lė­tu čia atait, tai mes jį la­bai mei­lei prijimtu­mem. Bet anas čia ne­ga­lės atait. Jį devynia­gal­vis tuoj su­plė­šy­tų.
Bet duk­tė, vis na­rė­da­ma tė­vų iš­tirt, vėl pa­lau­kė­jus klau­se:
– Iš tie­sų, tė­ve, kaip anas raik­tų nu­žu­dyt?
Ka­ra­lius vėl at­sa­ka:
– Kam gi žu­dyt? Kad atai­tų, tai links­min­tu­mems ir tu pa­lik­tum ja pa­čiu! Kad tik mum až­mušt kaip nars devynia­gal­vis šu­va, kat­ras mum pri­slė­ge su stik­li­niu kal­nu ir pa­ver­te ta­vi ir ta­va dvi se­se­ris ažu gul­bes.
Ta­du ka­ra­liū­čia ata­da­re du­ris ir in­lai­de sa­va vy­rų su sūnum ir žvė­ris. Ka­kia bu­va vi­sų links­my­be, kai da­ži­na­ja, kad jau devynia­gal­vis ne­be­gy­vas. Links­mi­nas ir gė­re vi­sa­kius gė­ri­mus! Pa ­tam miš­ka sar­gas ap­si­gy­ve­na par sa­va uoš­vį ir pa­li­ka ka­ra­lium.“

PATEIKĖJAS: Šimkūnas iš Jūžintų parapijos

FIKSUOTOJAS: Petras Arminas-Trupinėlis

FIKSAVIMO METAI: 1904

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Jūžintų parapija

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 98
P.105-107. Nr.98. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 151

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal