NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6594&OId=4145
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Vieni žmonės buvo labai biedni, ir Dievas davė jiems mažą vaikelį. Dabar jie mislijo, ką turį daryt: pavargę būdami, kaip jie tą kūdikėlį galėtų pakrikštytie? Ką tik prašo in kūmus – niekas neina. Žmogus pamislijo vieną rytą anksti atsikėlęs, išėjo, teip sau sakydamas: „Ką pirmą sutiksiu iš vyrų – tas bus kūmas, o ką pirmiausia iš moteriškių – ta bus kūma“. Gerai! Sutiko jis pirmiausia tokį vyrą ir prašo ing kūmus, pasisakęs vargus, – ir tas žmogelis apsiėmė. Šis padėkavojęs leidosi tolyn kūmos ieškotų. Kada sutiko jauną ir gražią moteriškę, davė labą rytą ir paprašė ing kūmas. Ana teipgi neatsisakė. Kada susirinko kūmai ir atsinešė visko, iškėlė didelį balių ir pakrikštino tą vaikutį. Potam, kada visi išsiskirstė, toji kūma pasilikus dar dėkavojo labai, ką ją paprašė ing kūmas ir ing balių, sakydama:
– Kuom aš tau užmokėsiu už tai, kad mane niekas neprašo, o jūs mane paprašėt. Tik ar tu žinai, kas aš per viena? Aš asiu giltinė. Tai aš tave padarysiu daktaru: kaip žmogus katras sirgs, tai tu apsiimkie išgydytie. Tai kai, atėjęs pas ligonį, mane rasi gale kojų stovint, tai tas pasitaisys, apsiimk jį išgydyt. O kai mane rasi gale galvų – neapsiimkie, nes tą aš pati pjausiu. Teip darydamas, galėsi pasiliktie dideliu daktaru ir labai pralobsi.
Paskui tas vargšas gydė daugybę žmonių. Niekas nematydavo giltinę, kaip tik jis. Kai rasdavo ją gale kojų, tai ir išgydydavo, o kur rasdavo gale galvų, tai sakydavo, jau tam jokios pagelbos nesą. Ir labai jį visi mylėjo, ir jis garsus daktaras buvo ir paliko bagotas.
Ale vieno karaliaus duktė labai sunkiai apsirgo, ir karalius liepė tą žmogų parvežtie. Kada tas žmogelis, nuvažiavęs pas tą karalių, rado giltinę gale galvų stovint, prašė jis jos geruoju, kad ji atsitrauktų ir duotų jam išgydytie ir gerą mokestį gaut nog karaliaus, bet ana atsakė, kad jis atsitrauktų, o ji norinti ją pjautie. Tada tas daktaras, supykęs ant savo kūmos, liepė padaryt tokią apsukamą lovą ir karalaitę paguldė ing tą lovą: kai giltinė dabar būna gale galvos, tai daktaras ima ir apsuka lovą, ir palieka giltinė gale kojų; kai ji užein prie galvos – ir vėl ją palieka gale kojų! Teip ilgai pasikankinus giltinė supykus ėmė ir atsitraukė nog ligonės. Išgydęs karalaitę, tas žmogelis pastojo didelio unaro ir gavo gerą užmokestį. Ale kada jisai sugrįžo namon, atėjo pas jį giltinė, jo kūma, ir sako:
– Kad neklausei – gulime dabar, tave patį pjausiu.
– Ale, mylima kūmute, – sako tas žmogus, – duok man nors tris dienas laiko. Aš pasidarysiu grabą ir pats atsigulsiu in grabą, tada galėsi mane pjautie.
Teip ana ir paklausė. Tas žmogus liepė padarytie labai drūtą grabą ir drūtai apkaustytie.
Trims dienoms praėjus, giltinė atėjus vėl klausia:
– N’o ką, ar jau pasirengęs mirtie?
Tada daktaras atsigulė ing grabą kniūpsčias – ji ir negali pjautie. Liepė gultie aukštienykam. Kada atsigulė aukštienykas ir kelius pastatė – giltine negali uždarytie grabą. Sako:
– Tu nemoki atsigultie. Leiskie, – sako, – aš tave pamokysiu.
Jis iššoko. Giltinė atsigulė, išsitiesė gražiai kaip nendrė, o daktaras kaip griebs antvožą – ir uždarė, užrakino giltinę tam grabe ir, nuvežęs in girią, iškasė gilią duobę ir pakavojo giltinę! Teip dabar ji ten gulėjo net septynis metus: niekas jos nerado per tokį ilgą laiką, o jis pasiliko potam labai garsus daktaras, nes niekas nemirė tam laike.
Ale vienąsyk vaikai, ganydami girioje, išgirdo, kad žemėje kasįn kas ten dūsauja. Jie visi susitarė kastie ir žiūrėtie, kas ten yra. Jie iškasė grabą ir atidarę rado labai sudžiūvusią gyvą moteriškę, kuri nog ano laiko ir šiandien bjauri yra pažiūrėtie.
Padėkavojus vaikams, ką ją išvalnijo, giltinė nuvėjus šalia kelio atsisėdo ant akmens ir laukia parvažiuojant to daktaro, nuduodama, kad ji ubagėlė. Kada tas daktaras atvažiavo ir sustojo pas tą ubagėlę, liepė jai poteriautie. Kaip, pabaigus poterėlius, ji ištarė rė „amen“, ėmė kaip bematant ir papjovė tą daktarą ir parvežė negyvą namo. Ant šermenų ir aš ten buvau.
(Užrašė Alzbieta Degutienė (iš kur?), pridavė kun. J. Žilinskas.)
FIKSUOTOJAS: Alzbieta Degutienė
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 126-128, Nr. 3
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas