NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6558&OId=4109

PAVADINIMAS: [Du broliai]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba Literatūrinė kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Luks­nė­nuo­se, Kal­va­ri­jos pav., už­ra­šy­to­je pa­sa­ko­je gir­di­me apė at­si­ti­ki­mus dvie­jų bro­lių, ku­riuo­du, ai­da­mu svie­tan lai­mės ieš­ko­tų, at­ėjo in di­de­lę gi­rią ir pa­ma­tė pir­miau­sia vo­ve­riu­kę, ku­rią no­rė­jo šaut, ale tai vo­ve­riu­kei pra­kal­bė­jus:
– Mel­džiu jus ne­šau­tie – ką no­rė­si­t, aš jum duo­su, – jie jos nešo­vė ir pra­šė duot po vai­ką.
Ai­da­mu to­lyn, pa­ma­tė jie­du zui­kį, la­pę, vil­ką, meš­ką, le­vą ir, nog vi­sų po po­rą pa­si­ė­mę, ve­dė­si ke­liu. Kuo­met vie­nas bro­lis, pa­ke­lė­je jiems at­si­sky­rus, tūlos ra­ga­nos su vi­soms sa­vo žvė­ri­mis in ak­me­nį pa­vers­tas ta­po, ki­tas, nu­ė­jęs in ki­tą ša­lį ir da­si­ži­no­jęs apė ka­ra­lai­tę, sma­kui pa­skir­tą, su sa­vo žvė­ri­mis nu­ė­jęs pa­ma­rėn ant kran­to, pri­si­ža­dė­jo ka­ra­lai­tę gel­bėt. Van­de­niui su­siūba­vus ir sma­kui iš ma­rės iš­lin­dus, ji­sai su­šu­ko:
– Le­vai, meš­ka, grieb­kit žvė­rį!
Teip vi­si su­puo­lė, o ji­sai sa­vo kar­du ėmė ir gal­vą nu­kir­to. At­li­kęs to­ki neleng­vą dar­bą, žmo­gus drau­ge su sa­vo žvė­ri­mis at­si­gu­lė ir už­mi­go.
Tuom tar­pu ka­ra­liaus kur­mo­nas, at­va­žia­vęs pa­žiūrėt, kas su ka­ra­lai­te at­si­ti­ko, at­ra­do ją gy­vą ir, pri­ver­tęs pri­siekt, būk jis ją iš­gel­bė­jęs, par­ve­žė ją pas tė­vą ir jau rengs ves­tu­ves.
O tas žmo­gus, su sa­vo žvė­ri­mis iš mie­go pa­bu­dęs ir ka­ra­lai­tės nera­dęs, tuoj pa­ra­šė laiš­ką ir lie­pė la­pei, le­vui ir meš­kai nešt ir pa­duot iš­gel­bė­ta­jai pa­nai. Ale tos žvėrys at­sa­kė:
– Mūs žmo­nės bi­jo­sis, ne­da­si­leis.
Ta­da jis lie­pė vil­kui, bet tas sa­ko:
– Ma­ne su laz­dom už­muš.
La­pė šu­nų bi­jo, zui­kis – me­din­čių, to­dė­lei ap­si­ė­mė nešt laiš­ką vo­ve­ru­kė. Ji, tuoj nu­bė­gus, po so­de­lį laks­ty­da­ma, in­bė­go in pa­ka­jus, pa­lin­do po suo­lu ir grebš­te­lė­jo ka­ra­lai­tei ko­ja. Ka­ra­lai­tė pa­si­len­kė ir pa­ma­tė, kad tai jos iš­gel­bė­to­jas jai at­siun­tė. Tuoj da­vė ži­nią tė­vui. Ka­ra­lius da­si­ži­no­jęs tuoj su­areš­ta­vo­jo kur­mo­ną ir nu­sū­di­no ant smer­ties, o pa­siun­tė vais­ką, par­ve­žė sa­vo tik­rą žen­tą su žvė­re­lė­mis ir su di­de­le pa­ro­da ap­že­ni­no.

FIKSUOTOJAS: S. Makauskas

FIKSAVIMO METAI: 1901

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Užrašė Luksnėnų k., Balkūnų vls., Kalvarijos aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P. 61-62. Nr. 40. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. XIV Nr.7

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. XIV Nr.7

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal