NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5324&OId=3297
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Lietuvoje visi tai tik iš numirštančio žmogaus dvasę išeinant ir tą nepražūvant ir neprapuolant. Varpų balsas jiems sakąs: „Kūnas žemėj, dūšia danguj“. Dievobaimingiejie tur tą tikėjimą, kad gerųjų dūšia, kūnui mirus, tiesiog dangun, o piktųjų – tiesiog peklon einanti. Keli tur tą mislį, kad potam nabaštininkų dūšios ant žemės jau nesimaišo, bet daugiausia dalis lietuvininkų tiki, kad dvasės dar apie gyvuosius sukinėjasi, o kiti, beje, irgi tai tiki, būk jos ant gyvųjų dar nors kokią valią turinčios juos pamokinti arba ir tiesiog bauginti. Todėl daug yra tokių, kurie pro kapines, ypačiai naktyj, eiti bijosi.
(Kr. J.)
FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 114, Nr. 2
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas