NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5315&OId=3288
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Literatūrinė kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Žemaitijoj per laidotuves, prieš pat išlydėjimą lavono, sakoma sekantį pamokslą:
„Egredere, egredere frater domo tua et ternitatis tue“ – Išeik, išeik, mieliausias prieteliau mano, iš namų savo, eik į namus amžinus tavo. Išeidamas paskutinį kartą atsisveikina nuo to svieto tuštybių, atsisveikina nuo tėvo ir motinos, atsisveikina nuo brolių ir seserų savo, atsisveikina nuo mieliausios prietelkos savo. Atsisveikina ir laimina sūnus ir dukteris savo. Dėl to gi dabar prie atsisveikinimo savo norėtų persiprašyti, kurį tik būtų užrūstinęs arba kalba užgavęs, ale negal kalbėti nei persiprašyti: tur burną uždarytą, liežuvį į stulpą pavirtusį, sprandą sustingusį ir visą kūną užšalusį – nebgal kalbėti nei persiprašyti. Bet tiktai persiprašo per mane prietelių: dovanokite, kaipo dovanojo Išganytojas visam sutvėrimui savo. Tokiu pat būdu ir aš jūsų prašau: dovanokite, užmirškite, neminavokite kaltybės jo, kada daugel kartų verkė dėl to svieto niekniekių. O dabar kas verks ir kas išlies nors vieną ašarą dėl biedno keleivio, kursai išeina šiandien ne su kokiais skarbais ir turtais, ale tiktai su šešioms lentoms grabo ir su vienais marškiniais laidotiniais, su kuriais reiks stotis ant baisingo sūdo pono Dievo, ant ko reik tikėtis kožnam vienam žmogui, katalikui ir nekatalikui. Todėl dabartės, jau prie išėjimo, norėtų padėkavoti ponui Dievui už visokias geradėjystes, kurias apturėjo ant šio svieto gyvendamas. Visų pirmiausiai padėkavoja saulei ir mėnesiui, kuriais apšvietė; padėkavoja žvaigždėms, ant kurių žibančių žiūrėjo; padėkavoja toms žolelėms, kurias nekaltai pamynė; padėkavoja žemei, kuri nešiojo ir iš kurios džiaugsmą turėjo dėl kūno savo. O labjausiai padėkavoja švenčiausiam sakramentui, kuriuomi dūšią savo pastiprino. Dėl to gi dabar ko greičiausiai klauskiame jo, kuomet bepareis, kuomet beaplankys mumis kaipo pavargėlius kokius. Ale tikrai, kad galėtų, atsakytų tais žodžiais: „Užtems saulė ir mėnuo, nebežibės žvaigždės, išdžius vanduo, užgrius kalnai, išdils žemė, ir kad išeitų metų tiek, kiek yra jūrėje vandens lašelių ir ant krašto marės smiltelių, – jau, jau nebesugrįšiu prie to svieto niekniekių!..“ Jau dabar padėkavojęs, jau persiprašęs, nors ir trokšta kožno mylistos nuo jūsų, šaukdamas žodžiais Dovydo švento: „Miserere minimei, miserere minimei“ – susimilk ant manęs, susimilk ant manęs. Dabar, prieteliai mano, regiam, juog nenor čionai bovyties ilgiaus, nor pasiskubinti ant ano kalno Jeruzalės, Jėzaus pono krauju aplaistyto, kad galėtų ko greičiausiai pasiskubinti prie sosto karaliaus dangiškojo, tenai jam pasiklonioti ir padėkavoti už visokias geradėjystes jo, kurias apturėjo ant šio svieto gyvendamas. Nori, trokšta išgirsti tuos žodžius: „Fili meus, veni in domum meam“ – sūnau, eik pas mane, atsiimk užmokesnį, suteiktą per amžius amžinųjų. Šiandien nuosprendis Dievo vienus koroja, rytó išpuls ant tavęs... Ei, nusimyk, nežinai tos priežasties, myriaus dienos nei adynos.
(J. Kalnėnas: Mitteilungen der litauischen litter[arischen] Gesellschaft, II Bd., S. 407–8; slg. ir M. Valančiaus: Palangos Juzė, pag. 18. 43.)
FIKSUOTOJAS: Juozas Andziulaitis-Kalnėnas Motiejus Valančius
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 105-106, Nr. 23
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Kalnėnas: Mitteilungen der litauischen litter[arischen] Gesellschaft, ll Bd., S. 407-8; slg. ir M. Valančiaus: Palangos Juzė, pag. 18. 43.