NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5307&OId=3280
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Apie laidojimą tiek tyręs esu. Dar viduryje praėjusio šimtmečio tapdavo miręsis nekurių raudotojų apraudotas, daugiaus nusiduodavo prie smerties didžio gaspadoriaus. Tam didžiausią garbę išrodyt norėdami, atsimydavo seniausio būdo – tam būdavo vargingos moters (retai vyrai) atsidavę. Vakare pirm laidojimo tapdavo lavonas aprėdytas, prie ko susirinkdavo daugiausiai visi kaimynai ir pribūdavo visą naktį. Tai vadydavo budėtuvės. Raudotojos apdejuodavo mirusį kaip savo šelpėją ir geradėją, primydavo geruosius darbus bei veikimus ir t. t., kaip štai: „Neeisi per kiemelį, netarškysi su rakteliais“, – prie ko sekąsis dejavimas vis kaskart nuskambėdavo: „Ui ui ui ui!..“ ir tam lygūs paminėjimai, bene jo viso pagyvenimo būdas perminėtas. Man teip išveizd, kad tankiai prastesni žmonės be jokios tvarkos tai provydavo, ale prakilniejie prakilnesniu būdu tą raudojimą išvesdavo. Dabar šias eiles rašant, permaniau iš kalbos savo motinos, šis apraudojims buvęs veikiaus apsakyms garbės darbų bei nuopelnų, prie ko visas kiems (= kaimas) per krivulį užkviests tapdavęs, irgi galvijų bandos šį nušaukimą girdėti turėdavo, kaip sekant: „Dabar prapuldėt savo penėtoją“, – ir tai kožnai veislei atskyrium nušaukiama, kaip ir visam turtui, lyg daug, kas jis ir buvo. Vyrui mirus, darė tai pati irgi antraip: prie karžygio prisidėdavo jo draugas, kurs jo karžygystę pažino. Man teip išveizd, jog nebuvo tai tikras raudojims, bet nušaukims garbės. Raudojimą bene išpildė šeimyna bei vargingi žmonės, galbūt kad tankiai prasčiokai be jokios tvarkos tai darę.
(Juras Banatis Tilžėje.)
PATEIKĖJAS: Juras Banaitis
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Tilžė
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 99-100, Nr. 15
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas