NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5255&OId=3229
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Girėnų (Ragain[ės] pav.) seniejie pasakodavo, jog apie metą 1835 čon pat žandars Ticher’is gyvenęs. Tasai ypačiai savo urėde didiai netikęs būdavęs: ne vien žydus, bet ir ubagus persekiodavęs, kur tik užtikdams. Tai žydai, kartą susitarę, prie jo atėję, sakydami:
– Jei tu nesiliausi savo baisumų, tai mes tav raudoną gaidį ant stogo užleisim...
Tuomžyg viens iš jų, tvoros kuolą išsitraukęs, tuomi kryžiais ant žemės kirtęs – čon tuoj ugnis iššokus. Ant stogo jie tai neleidę, bet tik parodę tai galį...
O ubagėliai, kurų tame laike apsčiai buvo, be skirtumo, būtent jauni ir seni, kurus jis užgriedavęs, turėdavę iš savo krepšelių sukalėdotąją duonutę ir ką tik būtų gavę jam po kojų iškrėst, tad jis tai su savo žirgu sutrypdavęs, o žilgalviai, badmirščuodami tuščiais krepšiais, galėdavę tad toliaus leistis. Po to tirono numirimo žmonės ne vien vidurdienij, bet ir vidurnaktij matydavę po kelis kartus nuo Girėnų ant Meškių šę bei tę tą žandarą be galvos, su didžu kardo tarškėjimu jodinėjantį. Kartais vien balsą girdėdavę, nieką nematydami.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 236-237, Nr. 22
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėjeskelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas