NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5205&OId=3182
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Jei kurio žmogaus lavonas pasiliekt nepalaidotas, tai to dvasė be rimasties klydinėja po svietą ir rūpinasi, idant lavons būtų, kaip reik, kapuose pakasamas. Teip kartą žmogelis iš Viešvilės Nemune nuskendo ir jo lavoną niekur atrasti negalėjo. Po puse metų sapnavo jo brolis ir skenduolio kūną pamatė ties nekuria vieta po krūmais pusiau smiltimis apdumtą, bet jis tą sapną per nieką laikė. Antrąkart jis tą patį sapną sapnavo ir vėl tam neįtikėjo. Ale kaip jis ir trečiu kartu vėl tą patį sapną turėjo, tai jis, graibštą paėmęs, tyčiomis nuėjo į tą sapne regėtąją vietą – ir štai! jis atrado savo brolio lavoną po visam teip po krūmu begulintį, kaip jis jį buvo sapne regėjęs. Dabar jis lavoną išėmė ir, kaip puolasi, palaidojo. Sakoma, būk po palaidojimo brolis jam dar kartą sapne pasirodęs ir už pakavojimą žemelėje pasidėkavojęs. Teip pasakojo man mano senasis tėtatis per tikrą tiesą.
FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 230, Nr. 1
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas