NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5200&OId=3177
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Savo gimtuvės (Galbrasčiuos, Ragainės pav.) apygardij aš to vardo vėlė nierkur minavojant negirdėjau. Aš pats buvau 45 metų, kaip tą vardą pirmą kartą nuo vienos iš Lauksargių kampo senos moteriškės girdėjau. Ta, man savo ligas aprašydama, teipo išsitarė: „Vėlės mane appūtė, ir aš tuojaus ta liga apsirgau, kuria kiti iš tų namų numirę, bet tuočės, ilgai sirgdama, tikt pasigavau“. Kiek supratau, tai ji norėjo tuom išliudyti, kad ją mirusių dvasės, arba, kaip ji sakė, vėlės, ta pačia liga appūtusios, arba apkrėtusios. Kita motera teip kalbėjo: „Kad vėlės pakanda, reik smilkytisi“. Kiti vėl iš to į vėles tikėjimo savo naudą ieško. Karčiauninkų Radžuvaitis apsiimdavo jas pravaryti ir per jų išvarymą ligas arba slogas nukreipti. Kas per tai sveikatą įgauti norėdavo, tą jis naktyje vesdavosi ant kapinų, o tų daugums prisibijodams rasi jau vien iš baimės pasigaudavo. Ale kaip kartą viens su juom važiuodams prašė, idant jam jo tėvų kapus ir vėles parodytų, tai Radžuvaitis nuo vežimo pradingo kaip nebuvęs.
Vėlių – kiti sako: laumių – sužįsti plaukai yra tie, į kurius kaltūnai įsimetę yra. Vėliažolėmis vadina kiti man nepažįstamą želmenį.
FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 228-229, Nr. 16
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas