NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5190&OId=3167
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Šilokarčemos pav., Kintų parapijos ūkininks Kavolė, šunui kaukiant, tojo ausis kryžiais sukeitęs, per tą skylutę virš galvos, žem ausų žūrėjo ir nuo to sykio ne tik dvases matyt galėjo, bet jas ir nešt bei lydėt turėdavo. Kartą vakarienę bevalgant pro langą jį laukan vadino, to jis ale visai neatbojo nei antru kartu, ale trečiąkart šaukiant jis tik byzino laukan. Del jo negreito paklusnumo, vos išėjus, dvasė jam per veidą teip užkirto, kad kol jis gyvs, jos visų penkių pirštų vietos ant jo veido lyg surumbėjusos pažym buvo. Jurgonienė, kuriai Kavolė pažįstams buvo, šį atsitikimą pasakodama sako, jis tą savo prašmatystę labai apgailėdavęs.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 225-226, Nr. 6
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas