NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5175&OId=3152
PAVADINIMAS: [Kaip mirtis šaukė vežėją]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Tilžės artybėje nekursai kunigs, pagal Nemuno bevaikštinėdams, išgirdo vandenij šaukiant:
– Jau čėsas, o žmogaus nėr!
Tiems žodžams vėl atsikartojant, jis, prie to balso vietos prisiartinęs, tąją apžvalgė, bet nei vieno nebmatė, o vis pirm minėtus žodžus šaukiant girdėdams, nusidyvijime besidairydams, pamatė važnyčią iš šalia ėsančo dvaruko kuo greičiausiai ant to balso atbėgantį. Kunigs, tai jau suprasdams, tarė jam:
– Ko tu teip atbėgi?
– Aš dar labai praustis noru, kačeig jau žirgai pakinkyti, o pons bus tuoj važuot išėjęs.
Kunigs, tą prausimą trikdyt meilydams, tarė:
– Neeik, tu prigersi.
Ale jis dėjos tai nebgirdįs, tad kunigs, jį už sermėgos sugriebęs atgal laikydams, tarė:
– Te dolerį o eik į mano namus. Čia bei čia gul mano knyga, atnešk man ją.
– Ei, aš noru pirma praustis.
Kunigs:
– Te du doleru.
– Aš turu skubytis nusipraust.
– Na, tai te tris dolerus, o tik eik pirma man knygą atnešt, o nusipraust dar potam laiko bus.
Kunigs, jį laikydams bei sūlydams, perkalbėjo teip, jog ans, tuos tris dolerus priėmęs, ėjo knygą atnešt. Ir tuomžyg tas balsas „Jau čėsas, o žmogaus nėr“ nutilo. Važnyča, su „juodknyge“ sugrįžęs, nuo prausimos nei minėt neminėjo. Kačeig kunigs jį dar ant to ragino, tačau jis dėjos tai vėl negirdįs ir skubinos namon prie pakinkytų žirgų. Teipo kunigs vieną dūšią išgelbėjo.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 475-476, Nr. 169
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 371, Nr. 169
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas