NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5173&OId=3150
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Dravėnuos, Priekulės par., Klaipėdos pav., senuose laikuose mynikai, linus bemindami, ginčijos, kas tarp jų didžiausį drąsumą parodyt galėtų. Viena merga, lažybos meilydama, ant kapinų nuėjus, krikštą (paminklą nuo kapo) atnešė. Jie liepė tą krikštą vėl atgal nešt, ale ji, jau įbūgusi, nesidavė persišnekėt. Tad ji, ale nei naktij pakajaus nejausdama, iš nerimasties ėjo pas kunigą apie tai pasiskųst. Ale kunigs jai tarė:
– Tai dabar negerai su tavim yra: tu turi mirt...
Ji jo, kaip savo dūšos rūpintojo, labai meldė, idant jai gelbėtų. Tai jis, jos susimildams, ją atgriekavo ir, baltas pirštines užsimovęs, ėjo vakare su ja ant kapinų drauge. Čon pamatė juodu tris baltus apsijuosusus vyrus vaikščojančus, kurie, jiemdviem ant kapinų užeinant, jau priešais atėjo. Kunigą berods neužkušino, ale mergai tarė:
– Kad dabar kunigs drauge nebūt, tai tav didiai prastai eitų...
O viens tų trijų kirto jai per antausį, jog jo plaštakos mėlyns pažymis, kol ji gyvavo, ant jos veido matoms buvo.
Kiti sako, jog merga krikštą tiesiog į pirtį nešus, iš kur ją išeinant nesulaukdami, ėję žūrėt, tai radę ją su krikštu ant anglių bedegant – dvasės ją čon užmetusės.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 222-223, Nr. 1
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas