NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5107&OId=3088
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
– Man dar mano jaunystėje su bernuku arklius beganant, – sakė Lizdatis iš Paosų, Pakalnės pav., – nekuram vakare išgirdova laukinę medžoklę. Toje švilpė, lojė ir kimu balsu šovė. Kai tas padanginis tranksmas jau pro šalį buvo, bernuks tarė: „Mano tėts pasakodavo, jog jis, jaunu būdams, Uošvininkuos prie Skaisgirų arklius beganydams, grąžoj mėnesienoj laukinę medžoklę girdėjo ir susyk ant nekuros ežės pamatė porą šunų, kurie lyg ir žolę ėdinėjo. Ale jiems, arklininkams, bežūrint, tuodu šunų lyg įsibėgėdamu prie tos medžoklės, iš kuros švilpims, lojims, sundyms bei kimus šaudyms girdėt buvo, aukštyn kilo ir teip iš po jų akių prapuolė – rodos, pasilsėt nusileidę buvo...“
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 216, Nr. 4
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas