NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5094&OId=3074
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
– Mūs mokytojo K. jaunystėje, – sakė Kasnerienė iš Kermušų [Kermušynų?] Širvintos par., Pilkalnio pav., – Širvintos kunigs jam teip pasakojęs: „Kai aš dar senoje bažnyčoje, kuri dar iki 1860 m. stovėjo, apie metą 1800 Kalėdų pastininko vakarą čon pat, su mano sūnumi iš jaunimo pro bažnyčią pareidamu, išgirdova toje vargonuojant. Aš, parsiskubinęs ir skreistę apsivilkęs, ėjau klausyt. Į drėskamarę įėjęs ir duris pravėręs, vargonams tuo balsu „Taigi mielam Dievui“ beūžiant, pamačau ant dievstalio dvi žvaki degant ir kunigą, kursai tuom tarpu dviem prižengusiem apicierams šventą vakarienę (= komuniją) dalino. Prie dievstalo du akmenų apicierų kapus dengė“. Tarp žmonų tuomet ta šneka prasplitus, jog todėl teip nusidavė, kad kunigs vietoj bažnyčoj mišią laikyt su savo sūnumi jaunime buvęs. Nuo to laiko kas pastininką jis toj bažnyčoj mišią laikęs. Kiti vėl pasakoja, jog kunigs su savo sūnumi, drėskamarėj per rakto skylę į bažnyčią žūrėdamu, pamatę apšviestoj bažnyčoj kunigą ant dievstalo, vargonams beūžiant, keliems priklaupusiems žalnierams šventą vakarienę dalinant.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 212, Nr. 7
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas