Knygadvario objektas "BsTB 7 210-3 Mitologinė sakmė apie vėlę, kuri turi tempti su savimi motinos įdėtą kraitį" >> "Teksto 1998 m. redakcija"

Knygadvaris


NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5092&OId=3072

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Senovėje, – kaip Kraupiškij, Ragainės pav., man pasakota, – nekuri mamatė, jos vienturtei dukteriai numirus, gailestyje jos didįjį audimų kraitį, kurį duktė jau susikrovus buvo, jai į grabą drauge įdėjo. Gailioji motina, su drobule apsiglobus, žalio četvergo vakare ėjo į bažnyčią: čon ji tikėjo jos dukterį matyt, nes buvo girdėjusi, jog tame vakare visos dvasės savo įkapėse (palaidojimo rūbuose) į bažnyčią eit. Jai atėjus, daug dvasų jau bažnyčoj buvo, ale jos duktės dar nebuvo, tai ji prie vartų atsistojo, dukterį sulaukt norėdama. Vėlės vis pulkais atėjo: senos ir jaunos, didės ir mažos, sveikos ir ligūstos. Bažnyčia jau kupinai pilna buvo. Paskių paskiausiai ir jos duktė atėjo, didį glėbį audimų nešdama, kurie, jai be nutraukos iš glėbio puldami, žeme driekės teip, jog, jai vieną galą beatsimant, kitsai išpuolė, o per tai jos paakiui ėjims labai trikdinams tapo. Ji buvo labai pailsusi ir supykusi. Savo mamatę vos pamačusi, audimus pasmogus, tiesog ant jos su narsumu bėgo, šaukdama:
– Mama, ką tu tik man padarei! Kiti, matai, gal lengvai į bažnyčią eit, o aš, su audimais besitaisydama, vos paeinu...
Ji šoko ant mamatės, ale kitos vėlės į tarpą stojos, tai mamatė, pasprūdus tame išgąstyje, į kunigo butą įšokus. Ale, duris beuždaužiant, krašts jos marginės, laukan kyšąs, prisivėrė. Duktė prišokusi tą kraštą nuplėšė ir į sklypelius sudraskė, sakydama:
– Tai tavo laimė, kad paspėjai į butą įsimest – šiaip tave pačią teip sudraskiusi būčau...

FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 210-211, Nr. 3
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal