NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5022&OId=3013
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
– Mano vyrui numirus, – pasakoja Paulaitienė iš Smilgių, Pilkalnio pav., – po šermenų svečams iškeliavus, mes, namiškiai, vakare, jau gult eidami, žiburį išpūtėm. Po valandėlės tartum su knipeliu ant stalo kirto. Aš prišaukiau savo sūnui, didžojoj stuboj gulinčam: „Kristup, ar girdėjai tą kirtį?“ Jo buvo atsiliepimas: „Aš tarau, tai negerai, kad žiburį išpūtėm...“ Jis išlipęs padegė – o daugiaus nieks nesimaldavo. Nekuriądien po to apie pietus atbėgo mergaitė į stubą, iš džiaugsmo šaukdama: „Tėtatis pareina, tėtatis pareina!..“ Aš nusidyvydama sekiau mergaitę ik pryvartės paskui, ale numirusojo nebuvo niekur matyt, o nei pati mergaitė jį daugiaus nematė.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 192, Nr. 4
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas