NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5020&OId=3011
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Tutlių (Pilkaln[io] pav.) Augas, didis surinkimininks, savo sūnums gyvatas sekančiai paskyrė. Tam, kursai mūsų tikėjimo ir iš bažnyčos išstojęs buvo, ne tėviškę, kaip senausam, davė, bet čia šalia esančią gyvatą, sakydams:
– Mano namai tur būt maldos namai...
Jam numirus, dėl kasžin kokių priežasčių broliu du gyvatoms mainė. Jau abiem iš tikro besikraustant, jųdviejų numiręsis tėvs, sode po medžu tam prisižūrėdams, iš gailesties ašarojo. Bedievis, į savo tėvo maldos namus atsikraustęs, tuoj nedėlioj paliepė slūginėms stubą iššūruot. Kai jos stubą atvėrė, tai tėvs, viduraslij stovėdams, jas su pirštu grumeno, tad jos klykdamos išbėgo laukan. Bedievis nei jokią nedėlę ir nei jokią šventę nešventęs, bet, atpenč, juo dirbdavęs, o vėli šokioms dienoms ilsėdavęs...
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 191, Nr. 9
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas