NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4880&OId=2882
PAVADINIMAS: [Kvailas velnias]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Pirm ilgų čėsų buva trys broliai. O tėvui mirus, jie tarp savę išsidalina gyvatėlę. Senia[u]sias ėmęs butelį, antrasis – karvę, o trečiasis, gana kytrus būdams, paiku dėjos, – tam tik telika siūlų kamuolys. Tei gerai, jes, ėmęs tą siūlų kamuolį, į svietą iškeliava. Ir priėja didelę girę. O nežinodams, kaip iš girės išeitie, prisiriša jis siūla galą prė vienos pušies ir eidams vis no kamuolia vyniojė. Tei jį ir sutinka velnias. Sakąs:
– Žmogau, ką tu čia darai?
– Y, – sakąs šis, – aš gerą šmotą medžių, su siūlu apsiautęs, išsira[u]t noriu.
Velnias dyvyjos ir kla[u]si:
– Ar tu ir valiosi išra[u]t?
– Na, mislij – ne?!
Velnias išsigandęs meldi:
– Ali, žmogau, tik tai nedaryk! Vely eisva lenkty bėgt.
Žmogus sakąs:
– Na, ką aš da su tavim lenkty bėgsiu, kai su tavim ir mana trijų metų vaiks pabėga...
– O kur jis yr? – kla[u]si velnias.
– Antai anam krūme miegt. Tik suplokė rankas, tai pabudęs su tavim lenkty bėgs.
Tai gerai. Velnias, prėjęs prė krūma, rankas suplos, tai susyk zuikys tik kuzt, kalit bėgt, o kol velnias pasimislyja, ar bėgt, ar nebėgt, tai ans jau kaži kur buva.
Velnias, sykį nulaimėts, atėjęs saka:
– Bandysva da sykį! Lipsiva lenkty į pušį!
Žmogus atsiliepi:
– Na, (su tokiu) kai su tavim da ir mana trijų dienų sūnus palipa.
– Na, tai norėč tik sykį matyt. Kur jis yr?
– Antai prė anos pušies bovyjas. Tik pasistok prė šitos o trinktelk su laza į medį, tai matysi, kas pirma bus viršūnė.
Velnias tei ir padari. Ale jis vėl nė susimislyt negava, tai voverė, no balsa išsigandus, vis šuoliais į viršūnę įpurški.
Velnias, vėl nušukuots, sakąs:
– Dabar ir sykį galėtuva eit imtis?
Žmogus sakąs:
– Kai tave da ir mana senasis tėvs kai nieką numeta.
– O kur jis yr?
– Eisiva susiieškot, jis, mā rodos, bus atsigulęs.
Tei juodu ėja, ir žmogus užėjęs mešką krūme begulint. Sakąs:
– Tai mana senasis tėvs! – ir pasitra[u]ki į šalį.
Velnias sakąs į mešką:
– Eik šę, persimesiva sykį!
Ana, galvą pakėlus, sumurmėjo, o daugiau ir nieką. Tai velnias, atėjęs pas žmogų, saki:
– Aš vadinau imtis, ale nein.
Sakąs žmogus:
– Žinai, sens žmogus, neprigird. Šauk dikčiau!
Velnias nuėjęs šauki, kai tik nasrai le[i]da, ale meškai nė motais. Velnias vėl atėjęs sakąs:
– Vis da nein imtis.
– Na, tai pakriaušyk jam su kuolu į paslėpsnes, tai eis imtis.
Velnias paklausęs pasėmi kuola galą ir tik smekt meškai į pašonį! Ana tik drykt, čiupt velnią tarp letenų, – o dabar kur būsi?! Velnias šauki viena valia ir plėšės ir tik kaip anai iš nagų išsprūdęs, atbėga pas žmogų visas kruvins.
– Tai tau, – saka, – norėt imtis. Dabar turi!
Velnias sakąs:
– Dabar turiu namo pietų važiuot. Popiet vėl ateisiu, tada mudu sykį lenkty bėgsva apie šitą balą. Kas pirmas apibėgs, tas ga[u]n no antroja vieną šėpelį pinigų. Aš labai norėč su tavim lenkty bėgt.
– Manęs dėl galėsva, – saki žmogus.
Anam parėjus, kla[u]si kiti velniai:
– Kas tau nusitika? Tu juk kruvins.
Sakąs:
– Ale tai tik ir smarkų žmogų šiandie pritapiau! Tas, virvę apsinėręs, visą girę nura[u]t norėja, o kad aš jį nebūč meldęs, kaži kas čia būt buvę. O potam jį vadinaus lenkty bėgt, ale jis mā saki: „Ką aš da bėgsiu, bėk su mana trijų metų vaiku!“ Ale kad jūs būtumėt to bėgimą matę! Aš nė susimislyt negavau, tai jis jau kaži kur buva. Dabar sakiau: eisva lenkty lipt, ale ans atsiliepi: „Mana trijų dienų vaiks su tavim palipa“. Ale kad būtumėt ano lipimą matę! Aš da nė rankas pasispja[u]dyt nepaspėjau, tai tas vaiks kai žaibs į pušį įpurški. An gala vadinau žmogų imtis – ans sakąs: „Kai tave da ir mana senasis tėvs kai nieką numeta“. Matot patys, kai mā ėja, mā ausis šauniai atplėši. Ale dabar popiet su tuo žmogum apie balą lenkty bėgsiu – aš tik mislyjuos dabar laimėsiąs.
Popiet velnias vėl į girę atėja. Žmogus sakąs:
– Aš da ką imsiuos nešt... Šiai aš per greit apie balą apibėgsiu. Eisiva ką susiieškotie.
Tei gerai! Juodu beidami ir rada kumelę. Sakąs žmogus:
– Na, tai tą galėsiu imt.
Dabar juodu sustoja prė balas, o velnias nenustovėdams jau vis strypte strypi. Sakąs žmogus:
– Tik tu jau bėk, aš tave tik pralenksiu.
Velnias greit spyri į kojas, o žmogus, an kumelės užsisėdęs, velnią privija ir vėl palika, privija ir vėl palika ir da tik anksčiau triskarts apie balą apjoja, kol velnias vienąsyk apibėga. Velnias sakąs:
– Su tavim daugiau lenkty nebėgsiu, te pinigus!
Ir drumst į balą ėmęs sudinga.
O namie kla[u]si jį velniai:
– O kaip ėjo lenkty bėgt?
Ans sakąs:
– Ne, tokį pasiutimą da nemačiau. Aš bėgau, kad padust galėjau, o tas, da ir kuiną tarp rietų apsižergęs, triskarts tik švyst, švyst, švyst mane ėmęs ir pralenki.
O žmogus, pinigų šėpelį gavęs, bagots pastoja, nusipirka lauką, o rasi da ir šiandie gyvena.
FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Galbrasčiai, Ragainės pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 435-437, Nr. 71
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 331-333, Nr. 71
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 83
Bd. 1
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas