NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4872&OId=2874
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
– Mano avyns, – sakė Kalvaitis iš Sarandžų, Gryneidės par., Įsručo pav., – iš persigandimo dvasregis tapė. – Tarp kitko jis ir šiaip pasakojo:
– Broliui mano numirus, jau ant kapinų jį beužmetant, krikštą (= kryžių) aš pats, į duobę įstatęs, laikiau, prieš kurį velionis, nugarą prisukęs, į duobę ir tos užmetimą žūrėjo, o namon einant, jo nebuvo matyt, bene pracentnerį parvežant drauge važavęs bus, kadangi mums, lydėtojams, parėjus, jis jau ant suolo šalia lovos sėdėjo. Po paludienių pracentnerį namon vežant, velionis ik prieš parvažuojant nuog suolo prapuolęs buvo. Prie vakarienės einant, jis į kerčią įsišlieja, nes čon jo nuo žalnierų ant palydėtuvių parėjęsis sūnus sėdėjo – tam jis atsikartodams veidus glostė. Jau visiems pavalgius, aš dar porą kąsnių ėmiau, tai velionis, man pagrumenęs, ėjo pagal sieną iš kerčos durun link. Gale stalo ir prie durų stabterėjęs, prieš savo pačią pasikloniojęs, mane mojo. Aš atsikėlęs sekiau jam paskui, sakydams: „Dabar eisim laukan“. Ik vartų jį nulydėjęs, galėjau į butą grįžt. Nabaštininks savo kasdieninuose rūbuose, o tik ik liemens matams, žemyn link lyg ištįsęs ir neregims.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 188, Nr. 19
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas