NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4854&OId=2856
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Lauksargų par. nekurame kieme mirė vargingai žmonai jos dukrelė, savo du brolyču mamelei palikdama. Jau įkapų vakarą nekuri pagentainė dvasregė atėjus šalia kakalio ant suolelio pasisėdo. Čia šalia stovėjo stalelis su žvake, šalia lavonėlio teip jau žvakė degė. Iš neturtingumo tapė lavonėlio žvakė išpūsta, tai tuoj ir šalia kita žvakė užgeso, o vos uždegta, ir vėl iš savęs užgeso. Tai tarė dvasregė viešnė:
– Uždekit ir lavonėlio žvakę...
Jos paklausus, abidvi žvaki labai gražiai degė. Viešnė dabar sakė:
– Pilna stuba yra numirusųjų, o tie abu kartu žvakę užpūtė: kad ana ne, tai nei ši neprivalanti degt...
Dvasregė rytojuj tik pasidrąsinus ant kapinų drauge ėjo ne krūvoj, bet nuo lydėtojų atstu takais. Po palaidojimo namon einant, šermenų gaspadinė su savo sūnyču du už rankučų nusitvėrusi vedės, o velionėlė jai į kedelį tvėrė, tai prišaukė dvasregė gaspadinei, idant vieną vaiką paleistų. Vieną paleidus, tuoj velionėlė jai už rankos nutvėrė. Po vakarienės nekuri mergelė turėjo pro kapines namon eit, su tąja velionėlė ik kapinų podraug ėjo. Tai vislab dvasregė mačusi ir po to anos klausė, ar jai aną vakarą nebaugu buvo su velione ik kapų eit. Sakė – ne, kadang nieka dvasiška nemačusi...
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 184, Nr. 5
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas