NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4852&OId=2854
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Liuosininkė Palaitienė iš Kirsnupėnų, Kraupiško par., Ragainės pav., savo vienatijės pasimirusės dukrytės lavonėlį, įkapėms aprėdydama, ant savo kelių užsidėjo ir, jį myluodama, karščausus meilės žodžus ištarė, lyg su lavonėliu bekalbanti, visai negalėjo nusiramdyt iš gailesčo. Šermenų vakarą pajutus už kedelio ėsybės traukiama, pamislijo, jog tai nuo šalia esančųjų destis, ale, tam traukimui atsikartojus, ji topi nužvelgterėjus, akies mirksnyje suklikus:
– Mano Mynute, mano Mynute! – ant žemės susmuko.
Šermeninkams ją attiesus ir atgaivinus, pažygėjus ji, stubos duris pravėrus, su apmazgojimu kuo greičiausia skubintis liepė, o tuomi veik ant galo ėsant, ji vėl pažygėjus ir buto duris pravėrė, po mazgino ji iki buto angos išėjo ir tuoj sugrįždama buto bei stubos duris uždarė. Svečams dėlei to labai nusidyvijant ir ją apie tą atsitikimą paklausus, kačeig ir labai nusilpus būdama, atsiliepė ji:
– Kai aš prie stalo sušukus susmukau, tai šiandien palaidojamoji mane už kedelio tęsė, rodydama, kad aš jai stubos duris atverčau. Tam nusidavus, rodė, idant su apmazgojimu suskastų, ir tuomi veik ant galo ėsant, ji vėl mane mojo butą pravert. Man ir tai išpildžus, po mazgino tapau trečiąkart pamota, idant ją sekčau, o man ją, Mynutės dvaselę, ik butangės išlydėjus, ji man, lyg ir dėkavodama, pasikloniojus su rankele pamosavo, jog aš atgal eit galiu...
Palaitienė, iš to atsitikimo vis silpnyn eidama, ėjo tuoj į lovą, iš kuros po sunkios ligos atsikėlus, ik savo smerties numirusus matydavus. Daugkart ir naktimis ji turėdavus kelt juos ant kapinų nulydėt. Ypačiai kad kiemo ligonis mirties liga sirgdavo, ji sakydavus, jog tokį ligonį numirusiejie jau ant ligos patalo lanką, koktai ji savo akimis matydavus ir, didiai apsisunkindama dėl tokių regėjimų, sakydavus:
– Teip, ką aš nė bjaurų bjaurausam žmogui neveliju...
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 182-183, Nr. 1
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas