NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4838&OId=2840
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Plimbalių, Ragain[ės] pav., mokytojis Kašierus matydavęs vėles. Šermenų vakarą jis tik labai retai, o vienat tik per didį prikalbėjimą, į kerčią atsisėsdavo, bet labjausia ik po vakarienės nuo stalo atstu laikydavos, o tik ir labai kam retai apsiimdavo to priežastį apreikšti.
– Mano mylimi, – sakydavęs, – dėkavokit Dievui, jog jūs nematot, ką aš matau, nes ant palydėtuvių yra daugiaus amžinai gyvųjų neng mūs, mirtinųjų! Nuo kapinų pargrįžta tikras lavono pavidals (vėlė), labai išpažįstams ant veido bei įkapų, ir po vakarienės vis apie stalą, prie nešikų švaistos, bet po vakarienės, marginį pašalinus, jis atstoja. Galit mislytis, jog man labai dyvinu turi būt šermenyse, ik vakarienės prie stalo sėdint ir dvasei pro mane prasišliejant, o ypačiai šalia manęs ėsant, į ją žūrėti, kad ji ir kits nieks nėr kai šašėlis, ale tame, kaip jau pirm sakyta, tikrai išpažįstams lavons. Nuo tos paslėptinės man nevalia vislab išpasakot – pons Dievs teapsaugoja kožną nuo tokių regėjimų...
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 179, Nr. 37
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas