NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4837&OId=2839
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kaštaunų, Pakalnės pav., Lengvynienė sako:
– Rūkuos pas mano tėvus tarnavo bernas, to pravardę aš jau nebatsimenu. Man jau apie 10 metų ėsant, mūs kiemo pracepteris mirė. Mūs berns turėjo duobę iškast, bet jam besipriešijant, mano mamatė klausė jo: „Kodėl tu nenori eit: ar tu dvases matai?“ Jis tarė: „Man labai baugu ant kapinų. Ypačiai laidojant – pilnos kapinės dvasų yra...“ Ale kitaip neėjo – jis turėjo duobę iškast... Tėvu dviem ant šermenų, o mums namie, stuboj, ėsant, merga prie angos verpė, o berns prie kakalio ant suolelio atsigulęs buvo. Aš su mano porą metų už mane senesnu broliu po stubą sukinovos. Susyk stubos durys, lyg kam įžengiant, atsidarė ir vėl užsidarė! Merga labai persigando, čon nieką nematydama, ir berns pažvilgterėjo, o mano brolis, kadangi šuo kymai surgė (kaukė), suntė mergą laukan žūrėt, kas čia yra, toji vėl mano brolį suntė. Teip juodu, viens kitą besuntinėdamu, sutarė abu antsyk žūrėti eit, tai berns visai stačom akimis žūrėjo, nieką nesakydams. Mano broliui bei mergai jau prie durų atsistojus laukan eit, durys kai popirm atsidarė ir teip jau vėl užsidarė. Joms atsivėrus, per buto langą saulelė gražiai į stubą įspindėjo, bet nieko čon lauke matyt nebuvo. Brolis bei merga ėjo į butą, iš čon ir ant kiemo, tačau nieko ypatiško nematė nei girdėjo. Berns visai pakajings ant suolelio tysojo. Aš išsigandusi bijojaus, nes tėvai nebuvo namie, bet, kaip jau sakyta, šermenyse. Mes visi berno klausėm, ar jis ką matė, – jis nesakė nieko, ale, mergai neatleistinai jį klausiant, antrądien jis jai tik pasakė: „Kai durys pirmąkart atsivėrė, tai įžengė baltai rėdyta mergaitė, o duris uždarus, tiesog prie manęs atėjus, pasistojo, lyg man ką sakyt norėdama. Jums tariantis eit žūrėti, ji į jus žūrėjo ir, jums jau beeinant, suskubusi pro duris išėjo, jas pati atsidarydama. Jums reikėjo ramiai būt, o ne eit žūrėt, tai ji būt man sakiusi ar rasi rodžusi, ko ji atėjusi. Rasi neger buvo, jog aš užraitytose savo kelinėse nuo kapinų žemių ar dulkelių parsinešau...“ Lengvynienė tai ne kartą patikrino, kadang jai tas stebėtinasis atsitikims dar ir šiandien atmintyje ir po akių ėsąs.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 178-179, Nr. 36
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas