NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4836&OId=2838
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
– Mūsų kiemo mokytojis, – pasakojo Žibirbių Nurmonienė, – dvasregis sakydavęs, kad mažas serga, tai pas jį vis du ir trys baltai rėdyti kūdikiški pavidalai prisimalduot ateiną. Mūsų dviem kūdikiams sergant, trumpai pirm jųdviejų mirima vakare jo šuns kaukdami suluję. Jis laukan išsiskubinęs ir du baltu pavidalėliu nuo mūs per tvorą atsitęsiant pamatęs. Šventu kryžiumi peržegnojęs, tai tuodu prie jo buto prapuolę. Žmonėms dikčiai rauplėms mirštant, tai pas jį labai tankiai tie mažiejie pasirodydavę, o tai, jis mislijęs, todėl, idant jis ant apgiedojimo gatavs laikytus.
Kinškiemio Lozorienė pasakojo man, jog ji prie to mokytojo į šuilę ėjus ir apie jo regėjimus šiaip nieko nežinanti, tik tai, jog jis šermenų vakare labai su vakariene įbūgdavęs ir ik vakarienės niekados į kerčią neidavęs, kadang ik tol vėlės stuboje, ypačiai apie stalą, šlaistos, o po vakarienės ant kapinų einančos. Ir ant kapinų jis didiai baimings išrodydavęs. Kartą iš prietelystės mūs kieme ant šermenų būdams, ant kapinų nebėjo, bet, netoli grabėje atsisėdęs ir rankomis ant kelių pasirėmęs, kartkarčiais pro pirštus kapinun link žūrėjo.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 176-177, Nr. 31
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas