NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4831&OId=2832
PAVADINIMAS: [Apie berniuką, kankinamą velnio]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Tas pats bernuks kartą, mums į miestą išvažavus, ėmė mergą ir vaikus baugyti. Jis, stubos duris praverdams ir vidun žūrėdams, tarė:
– Velnuke, če, nukalk ir man skiltuvėlį.
O taip kelis kartus atkartojęs, paliovė bauginęs. Ale už tai po porai dienų ir prisisuko velnas prie jo, jog atsigulęs nei jokio pakajaus negavo, ne vien gnaibyts, bet ir voliotas tapė irgi kūlimo laike, perpietėj į šaudus atsigulęs, to neišvengė, o tačau nei jis, nei kiti nieko nematė. Geisdams lengvaus nakties atilso, ėjo ant staldo gult, ale ir čia jį velnas gnaibydams bei voliodams ik kimšos atvilkdavo. Bernuks turėdavo labai priešsistengt, idant jį nenuverstų per kimšą. Dienoj dirbdams, o naktij be jokio atilso, jis apgailėtinai nuvargęs išveizdėjo, rankos, o ypačiai pečiai visai mėlynai sugnaibyti buvo! Tėtytis iš gailesčo, tai ilgiaus nepakęsdams, ėjo su bernuku vieną vakarą ant staldo gult. Velnas nei tada neišliko: gnaibydams bernuką pradėjo nuo staldo verst, jis pradėjo šaukt, tėtytis jį apsikabinęs laikė. Taip juodu abudu tapė nuo staldo velkamu, o tačau juodu nieko nematė. Bernuks taip jau, tėtytį apsikabinęs, pasigailėtinai šaukė, idant jį nepaleistų. Ir su Dievo pagelba juodu tąnakt tikt laimingai išliko.
Dabar aš, gaspadorus, norėdams tą velnišką mauravimą iš tikro ištirti, sekančiai nakčiai bernuką stuboj palaikiau. Muma lova stovėjo paprastai didėje stuboj. O čon pat šalia kakalio pataisydinau guolį bernukui, nesą mes visi jį didiai apgailėjom, kasdang jis per daug nuvargęs buvo. Jis pakajingai į jam pataisytą lovą atsigulė. Mano pati ėjo tuojau gult, o aš, butą užkišęs o aukštą užkabinęs ir žiburu gerai apsirūpinęs, ėmiausi Bybėles bei Giesmių knygas ir, prie stalo atsisėdęs, Dievo vardan, knygas nusitvėręs, skaičiau bei giedojau, o man laikui pailgus, paėmiau pypkį, jį užsirūkęs po stubą vaikštinėjau. Juodu berods abu labai saldžiai miegojo, aš vėl atsisėdęs pradėjau Bybėlėse skaityt. Trumpai pirm pusnakčo išgirdau ant aukšto ties butu bildėjimą. Ir pamislijau: tai jau dabar velnas atsibaldo, – ir labai tykai ir akylai klausau vis didyn einančo bildėjimo. Susyk išgirdau, tartum nuo aukšto į butą, kursai su akmenimis išgrįstas buvo, plečką nupuolus ir į tūkstantį stukelių suižusią. Per šitą suskambėjimą ir mano patelė pabudo. Aš, žiburį nuo stalo paėmęs, drąsiai skubinausi į butą persiliudyt, ar plečka ir iš tikro numesta yra. Buto ir aukšto durys buvo taip patlab dar uždarytos, kaip kad aš jas vakare uždaręs buvau, o bute, ant mano didžauso nusidyvijimo, nei jokių stiklaskivytų nebuvo. Man vos į stubą įžengus, patelė klausė manęs:
– Ar čia nieko nėra?
Atsakiau:
– Ne.
Bernuks [dėl] savo nuvargimo, tam suskambėjimui nusiduostant, nebuvo pabudęs. Dabar tyka liko, o aš ir atsiguliau. Bernuks saldžiai ik ryto miegojo. Vakare jis į staldo šėrimo kamarą ėjo gult, tačau velnas jau daugiau neatėjo pas jį, ir taipo nuo tos nakties tai vislab pakajuje liko.
PATEIKĖJAS: Marcelė Stikliūtė-Gaigalienė
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Liepalotai, Naumiesčio pav., Suvalkų gub.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 430-432, Nr. 65
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 326-328, Nr. 65
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas