NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4825&OId=2826
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kukoraičų, Šilokarčemos pav., Gluozaitienė apie savo dėdę Kibelką, dvasregį iš mažens, man sekančiai pranešė:
– Mano tėvui bemirštant, atsiskubino dėdė tamsoj naktij pas mus, išeidams taręs savo pačiai: „Dabar turu eit: prietelis jau miršt...“ Mes jį vadinom duobę iškast pagelbėt – jis atsakė: „Duokit man tame pakajų...“ Stuboj mišią belaikant, ir jis pribuvo, ale ant kapinų nebėjo, nes jis nei savo mirusus kūdikius nelydėjo ik ant kapinų. Lydėtojams sugrįžus, jis po lauką vaikštinėjo ir tik pavakare parėjęs atėjo į butą, o į stubą stengės eit tardams: „Aš paskui pavalgysu, kad dvasės atstojusios bus. Nedyvykit, man bėda, o ger jums, jog jums tai vislab užslėpta...“
Jis yra sakęs, jog jam nevalia apie tai pasakot: dvasės draudžiančios – minau visai tylėt ir nieko nesakyt, ką matąs... Lavoną išlydint matydams, žino jis, ar ta dvasė geroj, ar piktoj vietoj. Pačam kieme, nekuriai moteriškei numirus, sakė Kibelka, jog ant šermenų vien juodos dvasės buvusos... Buvau pats prie jo nuėjęs, ale jis visai neišsidavė tai žinąs ir tarė: „Duok man, senam žmogui, dėl tokių dalykų pakajų...“
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 173, Nr. 15
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas